10/30/2011

let's go for a walk














Jau minėjau, kokie čia žmonės pasinešę ant Halloween. Gatvėj sunku prasibrauti pro velnius, raganas, mumijas, skerdikus, giltines, vampyrus, zombius ir dar bala žino ką. Matėm net šuniukų su kostiumais! Visas tas chaosas iš ties gražus, nepaisant kraujo dėmių ir iš galvos styrančių peilių.

for all of those who asked me how I was

Viskas lekia tokiu greičiu! Negaliu patikėt, kad jau halloweenas (kurio, beje, nemėgstu, bet kai esi UK jo išvengti neįmanoma, nes žmonės čia šiek tiek dėl jo pamišę). Vakar atšventėm dvigubą gimtadienį + halloweeną (kad ir kaip man jis nepatinka turiu pripažinti, čia jis įspūdingas)  ir šiandien negaliu atsidžiaugti, kad turėsiu progą praleisti visą dieną namie, nesvarbu, kad mokantis. Neprisimenu, kada miegojau ilgiau kaip 5 valandas ir nežinau, kaip tai atsilieps sveikatai, bet nieko negaliu padaryti. Turėjau gudrų planą darbo dienomis neiti out, o mokytis ir anksti gultis, bet atsigulus vis tiek prasiblaškydavau iki kokių keturių ryto. Kambariokės leidžiasi užmigdomos tablečių, aš kol kas bandysiu apsieiti be jų. Taigi, grįžtant prie ėjimo out darbo dienomis, turiu pasiteisinimą, kad ar taip ar taip nieko naudingo nenuveikčiau. Be to, čia visi eina out šiokiadieniais, gal dėl to, kad kai kurie savaitgaliams grįžta namo. Žodžiu, gyvenant čia ir labai minimaliai (!) einant linksmintis, gaunasi kokie 4-5 kartai per savaitę. O jei ir neini out, eini pas draugus, kur žaidi nešvankius stalo žaidimus ar wii ir parsivelki namo 5 ryto, tad jokio skirtumo. Pamiršk miegą.

Kas mane pažįsta, žino, kad nesu iš tų, kurios geria iki tol, kol atsijungia, tad prašau negalvoti, kad niekad taip ir neišsiblaivau. Nors kad ir kokius juodžiausius gandus girdėjote apie britų vakarėlius, žinokit, kad viskas arba tiesa, arba dar per švelniai pasakyta. Būdama international mergaitė esu šiek tiek labiau gerbiama britų vaikinų, nes geriančios britės tiesiog šlykščios. Žinoma, yra ir labai fainų panelių, bet vos įėjus į klubą turi žiūrėti po kojomis, kad kokia gulinti ant žemės neapvemtų batų, kad nenumintum kokios gležnos rankelės ar nesuplėšytum tank top ilgio "suknelės", po kuria nieko nerasi, nes juk kam vargintis tiek kartų rengiantis. Vaikinai jas vadina easy access ir turiu sutikti, kad tai tiksliausias nusitašiusios britės apibūdinimas.

Kalbant apie vaikinus, čia jie nerealūs. Be galo draugiški, rūpestingi ir linksmi. Žinoma, patys geriausi berniukai mūsų didžiam nusivylimui domisi kitais berniukais (tokių yra 1/3, neperdedu), bet draugų funkciją jie atlieka tobulai. Turiu tris mylimiausius, vienas moko mane gaminti, kitas kalbėti ispaniškai, trečias nuo kitos savaitės mokins flamenco (su juo klubuose taškomės pagal tokias dainas). Awww, jetus kaip juos myliu, negaliu!

Šiaip visumoj tai nerealu pagaliau gyventi savarankiškai. Net nemaniau, kad man ŠITAIP patiks gaminti. Nesakau, kad negamindavau namie, bet juk gamindavau kai "užplaukdavo", būdavo laisvo laiko ir įkvėpimo, o ne tris kartus per dieną. Gaminimas šiaip labai geras excuse, kai reikia mokytis, tad vos tik kiek pavargstu išsišiepusi šoliuoju į parduotuvę, prisiperku produktų, o grįžus paruošiu ką nors naujo. Mm. O ir šiaip, kiek mes prisiuokiam su kambariokėm toj virtuvėj, kuri mačius jau tiek daug! (Mergaites vadinu kambariokėm, nes buto draugės man kažkaip neskamba;D šiaip esam flatmates.) Gyvenam bute šešiese, turim didelę virtuvę, du tuoletus ir du vonios kambarius, šešis miegamuosius ir žiauriai fainą valytoją. Dvi panelės man jau kaip sesės, viena ispanė, kita belgė, dar labai gerai sutariam su suome, nors ji turi tokių juokingų, truputį erzinančių savybių. Dar yra labai smagi bulgarė, kuri daugiausia laiko praleidžia su savo vaikinu, ir mergina iš Kazachstano, kuri, deja, su mumis nebendrauja, neina out ir dažniausiai sėdi savo kambary, neaišku kodėl. Kviečiam ją visur, kalbinam, ji tik mandagiai šypsosi ir sako, kad turi daug mokytis. Hm, mes visos turim. Na nesvarbu.

Kalbant apie mokslus išsiplėsti nenoriu. Mokytis velniškai sunku, bet labai labai įdomu, tai tas mokslas nėra kančia, bent jau kol kas. Tik apmaudu, kad turiu aštuoniskart daugiau darbo nei kad aplinkiniai, bet bala nematė. Tiesiog gaila, kad negaliu išbandyti visų galimybių ir kiekvienai progai pasakyti taip. Universitete yra labai nereali programa 'Give it a go', kur gali nusipirkti bilietą į praktiškai viską, nuo beginners japanese iki rock climbing, nuo ice skating iki speed dating ir taip toliau. Jei patinka, gali prisijungti prie tam tikros society ir užsiėmimus lankyti reguliariai. (Mano sąraše jau užbraukti buddhist meditation, chocolate tasting, barista training, international fiesta, zumba ir cocktail making and tasting, ir jau turiu bilietus į Christmas decorations workshop ir kelionėms į York ir Newcastle). 

Nors jau milijoną kartų sakiau, kaip myliu Sheffieldą, pakartosiu tai vėl. Norim pamatyti kuo daugiau, nes turim čia labai mažai laiko, tad kartais tiesiog čiumpam žemėlapius, sėdam į tram ir lekiam kur akys veda. Į nuostabaus grožio rajonus, aplinkinius miestelius ar gamtos kampelius, kurie supa visą miestą.

Arba shoppintis!! Garbės žodis, nesuprantu, kaip aš sugebėdavau ką nors rasti Šiauliuose, kai parduotuvių pasiūla minimali, o ir pačių parduotuvių vos keletas. Čia net galva svaigsta nuo visko, norint apeiti vieną didesnę parduotuvę turi jai skirti bent tris valandas (čia be matavimosi). Turim milžinišką shopping centre, kurio turbūt niekada viso neapeisiu, nes jis gal Lietuvos dydžio. Širdelę skauda, kad tenka viskuo grožėtis tik iš tolo, nes nenoriu švaistyt tėvų pinigų, bet bent akytės pasigroži. Noooors, vakar nusipirkau rankinę, tiesiog pamačiau ir įsimylėjau, žinot mane. Gera turėti santaupų, nes pasakyti, kad išleidau 70 svarų dar vienai rankinei man liežuvis neapsiverstų. Ech, jei tik turėčiau laiko dirbti... Gal vasarą.;>

Kažkas klausė apie lietuvius, tai jų čia nemažai. Šiaip esu turbūt labai nedraugiška savo tautiečiams, bet kad jie susikabinę, susiklijavę ir dar susirišę, vienas kito niekada nepaleidžia. Niekaip nesuprantu, kaip tu tobulinsi savo anglų (ir kitas) kalbas, išmoksi ko nors iš kitų kultūrų ar susirasi naujų draugų, jei gyveni visiškai toje pačioje aplinkoje, kaip kad namie. Ko tada reikėjo čia važiuoti? Bet, kaip sakoma, kiekvienam savo. 

Tarptautinių studentų čia tikrai daug, kas yra nesveikai faina. Vakarų Europa, Amerika, Australija... Žmonės šilti ir komunikabilūs. Azijiečiai daugiausia bendrauja tarpusavyje grupelėse, taip pat ir dauguma musulmonų. Dėl to jų nėra mano aplinkoje, tematau juos prasilenkdama gatvėje. Šiaip tai jų nėra tiek daug, kiek tikėjausi. Atsimenat, kaip svaigau apie Daniją, nes maniau, kad UK jau nutrypta imigrantų, kurie čia nekenčiami, mieste 9 iš 10- babajai ir t.t.? Nė velnio. Bent jau man pasisekė gyventi labai vakarietiškoj aplinkoj, kur britas, sužinojęs, kad atvažiavai čia mokytis iš rytų Europos išsišiepia, apkabina ir tik šūkčioja, kaip faina, kaip nerealu.

Vat. Nebežinau, ką dar papasakoti. Šiaip tai lauksiu klausimų komentaruose ir formspring, jei tik dar kas įdomu, nesidrovėkit. Visai smagu šitaip 'buitiškai' plepėti apie viską, tik kad reikia grįžti prie mokslų. Negaliu nieko palikti vakarui, nes šiandien juk sekmadienis su mūsų mylimiausia tradicija, filmų naktimi. Naminis maistas, pagalvės ir juokas beveik iki pirmadienio ryto (juk sakiau, kad čia nesimiega!:))

Bučiuoju.

10/27/2011

the smell of cinnamon

Šiandien po paskaitos ji sumanė grįžti per parką. Kelias ilgesnis, bet ji labai norėjo toje svaigioje aplinkoje sudėlioti mintis ir vakarykščius prisiminimus: lotynų ritmus, šypsenas, aštuoniasdešimtųjų hitus, nevaržomą juoką, blykstes ir vidinę šilumą, kurią jautė būdama su tais žmonėmis. Ji suprato, kad kai kurie iš pažįstamų nebėra tiesiog pažįstami. Jie tapo draugais, tikrais draugais, kurie tavimi rūpinasi, linksmina, kai atrodai liūdna, palaiko už rankos, kai baisu ar apkabina, kai šalta. Šią šiltą šiltą mintį apsupo kavos kvapas, ir ji pamatė iš šalia esančio Starbucks išeinančius įsimylėjelius, negalinčius atplėšti akių nuo vienas kito, pensininkes drauges, kikenančias iš šmaikštaus baristos, tėtį su mergyte ant pečių... Visi jie neskubėdami judėjo į parką, visi tokie laimingi ir kažkokie pakylėti. Ji nusišypsojo pati sau, nes suprato, kad šiandien ji yra viena iš tų, kurie moka džiaugtis paprastais dalykais.

Juk reikia tiek nedaug.

10/10/2011

moon river

Išėjusi iš paskaitos ji ėmė šypsotis, nes jautėsi tokia lengva ir kažkuo nežemiška. Krito smulkutė dulksna, plaukuose besipinanti su saulės spinduliais ir vėjo gūsiais, nuo jos riešo sklido silpnas kvepalų aromatas, kuris idealiai tiko tai akimirkai, o dangų puošė didžiulė ryški vaivorykštė, gaubianti visą miestą. Namo ji neskubėjo, čia ji niekada niekur neskuba, tik koja už kojos keliauja per naują dieną, stengdamasi nepraleisti nė vienos malonios smulkmenos, kurią ji dovanoja. Ji vis klausė savęs, kuo jai taip patinka ši vieta, ir vis nerado tinkamų žodžių, tarsi tai būtų pats natūraliausias dalykas pasaulyje. Ši aplinka sėdo jos širdutėje taip pat lengvai, kaip oras jos plaučiuose. Tai buvo kažkas, be ko ji neišgyventų.

Pamažu ji skendo savo mintyse, kol grotuve persijungė daina. Frankas Sinatra. Tą akimirką pradėjo stipriai stipriai lyti, ir ji nejučia ėmė suktis tarp ledinių lašų ir šiltučių spindulių. Negalvojo, kaip atrodė, negalvojo, kur yra, tiesiog pasidavė muzikai ir netikėtai liūčiai, kurios tiko viena kitai kaip kartais vienas kitam tinka du žmonės. Ji pajuto kažkieno šiltą delną ant savo pirštų. Jai į akis žvelgė nepažįstamasis, be galo žaviai, su tuo neapčiuopiamu krisleliu jaukumo. Jis paėmė vieną ausinę ir pradėjo klausytis, po kelių akimirkų ir tyliai tyliai dainuoti. Jie ėmė šokti lietuje, tiesiog vidury gatvės. Praeiviai šypsojosi, o pasaulis sustojo.

10/03/2011

pink floyd - high hopes

Žinot tą jausmą, kai širdutėj gera? Kažkaip ramu, saugu ir šilta. Vakar nusipirkau bilietą namo, kokia palaima yra žinoti, kad, nors ir labai negreit, apkabinsiu mamą ir tvirtai įsikibsiu geriausios draugės ranką, kai gastroliuosime apsnigtomis gatvėmis su kumštinėmis pirštinėmis ir kava. Mokytis sunku, labai labai labai sunku, ypač kai nesu pratusi būti blogiausiųjų tarpe. Bet juk žinau savo charakterį, šitaip lengvai niekada nepasiduodu. Juolab, kai visa kita lyg ir sekasi. Mergaitės bute jau spėjo tapti labai artimos, gerai sutariu su kursiokais, žinau, kur galiu gauti pagalbą atliekant namų darbų užduotis, o su ja ir didžiulį naminio tiramisu gabalą (pagamintą vaikino!:))). Vaikinai rodo man dėmesį, tokį atsargų, džentelmenišką. Nesu labai prie to pratusi, bet nieko nėra maloniau, kai vaikinas nėra per daug savimi pasitikintis ir įžūlus. Kuo toliau gyvenu šiame mieste, tuo labiau jį myliu, jaučiuosi jame sava. Visi tokie be galo šilti, visi šypsosi, siūlo kavos, moko įvairiausių dalykų, kviečia vakarienės, siūlo eiti pasitikti saulės, surengti pikniką ketvirtą ryto... Gera. Paprasčiausiai gera.

Po trijų dienų lėbavimų nusprendėm sekmadienį praleisti ramiai, tad (žinoma po to, kai išsėdėjau daug ilgų valandų prie knygų) prisigaminom maisto, apsirūpinom popcornais, šokom į naktinukus ir pasidarėm filmų vakarą. Po jo iki kokių trijų klausiausi Stingo, nes negalėjau užmigti, o pagaliau užmigus šoką įvarė gaisro sirena. 6 valandą ryto kažkas sumanė surengti pratybas, tad susisupę į antklodes, žiovaudami ir susivėlę, šlepsėjome į kiemą. Grįžus užmigti nesisekė, tad pasidariau kavos ir su vienu vaikinu klausiausi roko grupių. Muzika kažkaip stebuklingai pakeitė miegą, nes jaučiuosi tokia pailsėjusi ir atsigavusi. Nors vis tiek negaliu sulaukti, kai galėsiu pagaliau išmiegoti kokias 10 valandų be jokių trukdžių. Turiu nuojautą, kad šiandien jau pasiseks. Mmm.

Mur;*