2/23/2012

Miike Snow - A Horse is not a Home


Šiandien viena iš tų dienų, kai visi palieka paltus ir striukes namie ir įsisupę į megztukus lenda lauk į pavasariu kvepiantį orą. Sužinojau pirmosios essay rezultatus, tetrūko 5 procentų iki excellent, nepaisant to, kad jis čia juokingai žemas. Ir nors Lietuvoj būčiau paskendusi ašarose, matydama tokį pažymį, čia aš šokinėju iš laimės, kad aplamai išlaikiau - ta proga išsišiepusi iki ausų sėdžiu ant palangės prie plačiai praverto lango ir, kvėpuodama tuo gaiviu oru, kuris šiandien toks daug žadantis ir be proto įkvepiantis, valgau braškes. Ranka tarsi pati siekia knygos, o mintys sukasi apie kavą su pienu, bet prieš tai pirštai dar bėgioja klaviatūra, norėdami palinkėti Jums pačios pačios gražiausios dienos.

;*

2/17/2012

honey, honey


My mum came to visit me here and I'm the happiest person on earth! I'm doing my best to show her my lifestyle, I make her food I usually eat, bring her to my favourite places and introduce her to my friends. We're having such a blast! ♥

2/11/2012

"where you invest your love, you invest your life"

Kiekvieną naktį prieš užmigdama mintyse perbėgu praėjusią dieną, visas smulkmenas, ko dar nepadariau, ką padariau ne taip ir dėl ko reiks rūpintis rytoj. Tad rytais vos pramerkus akis prieš jas šmėkšteli ilgas baisus sąrašas, ir lipu iš lovos susirūpinusiu veidu. Bet vakar.. Vakar naktį, na, gal tiksliau paryčiais, maždaug penktą ryto, prieš užmigdama aš apie kažką pagalvojau. Kažką šilto, raminančio ir be proto įkvepiančio. Ir nors niekaip negaliu prisiminti, kas tai buvo, ryte pabudusi ėmiau šypsotis. Tiesiog iš nieko. Atitraukusi užuolaidas pamačiau, kad manęs laukia jūros mėlynumo dangus ir šiltučiai saulės spinduliukai, maloniai vilgantys odą. Nušlepsėjusi į virtuvę pasidariau kavos, susitarėm su mergaitėm papietauti mieste, tada galėsiu šiek tiek (iš tiesų tai daug, bet juk šiek tiek skamba beveik maloniai) padirbėti, o vakare pasidarysim filmų vakarą, kaip kadaise. Ir kaip man dėl visko gera! Kalbu kaip kvailutė, žinau, bet esu apsvaigusi nuo pavasario vaizdų, kvapų, draugų apkabinimų, visų tų kartų, kai keliese susižvalgydavom klube ir nepastebėti dingdavom, kad parbėgę namo išsikeptume picą, visų tų ėjimų į Starbucks su mano BFF gėjuku ir kikenimų iš visko, vasarinių kvepalų (o man vienodai!), svaiginančių bučinių, vis labiau atpalaiduotų visų šypsenų, mūsų dainavimų gatvėj susikibus už rankų ir visų kitų mažų stebuklų, kurie, rodos, dabar gyvena manyje.

Toks jausmas, kad anksčiau nežinojau, kad gyvenu tik kartą. Vieną trumpą kartelį, per kurį reikia patirti tiek daug! Nebegaišinu Jūsų. Bėkit, džiaukitės gyvenimu, nes bent jau aš tai tikrai taip padarysiu:)

2/05/2012

el diablo

Pažiūrėjusios Eat Pray Love, nusprendėm nuskristi į Italiją savęs pamaitinti tikrąja ta žodžio prasme: truputėlį palaimos sielai ir daug džiaugsmo skrandžiui. Dar pirmą vakarą sėdint restorane ir mėgaujantis pirmu gyvenime Aperitivo Italiano, nelikom nepastebėtos vietinių. Per pirmas penkiolika minučių buvo perstumdyti stalai, kad prie mūsų galėtų prisijungti dar keliolika italų. Prisivaišinusi kokteiliais, apžavėta jų atvirumu ir sulaukusi kelių pasiūlymų tuoktis, nusprendžiau, kad joks google nepatars ką geriausio pamatyti Milane geriau už vietinius, tad vos man atvertus užrašų knygutės puslapį, jis ėmė sparčiai pildytis. Įpusėjus nakčiai jau turėjau jų nupieštą žemėlapį, kur be miesto įžymybių buvo pažymėti ir labiausiai pačių italų pamėgti restoranai, klubai, jaukios parduotuvėlės ir gražiausi rajonai. Visko, ką pamatėm, tikrai neišvardinsiu, bet iš to, ką atsimenu, aplankėm Accademia della belle arti di Brera (ir visą nuostabų Brera rajoną), Chiesa di Santa Maria delle Grazie, Castillo Sforzesco, Arco della Pace, Galleria Vittorio Emanuele II, Il Duomo Cattedrale, San Babila, Corso Garibaldi, Navigli, Colonne Pi San Lorenzo.. Ir vis vengdamos turistų pamėgtų vietų valgyti, sliūkinom paskui vietinius į tikrają Italiją su geriausiomis picomis, pasta, ledais, kepiniukais ir kava. Ir nors storas sniego sluoksnis nusileidus lėktuvui buvo siurprizas, nuotaikos jis nė kiek nesugadino (aš prie sniego juk pratus, o panos, jo nemačiusios keturiolika metų, spygavo iš laimės kaip vaikai:)). Ir nepaisant to, kad šaltis priversdavo paėjus porą kvartalų šmurkštelėti į kokią jaukią kavinukę, kur teko palikti nemažai pinigų, ilgainiui supratom, kad kiekvienoje iš jų atrandam kažkokį mažą stebukliuką, kažko išmokstam ir savyje papildom tą po truputį bręstantį mažą italiūkštį. Išmokom neskubant mėgautis kava ir desertu stovint, užmegzti naujas pažintis tiesiog vidury gatvės, kepti picą, kurią krosnyje užtenka palaikyti 40 sekundžių, ar ruošti kavą be lašelio vandens, vien tik iš pieno. 

Ir visai nesvarbu, kad pasirinkom patį prasčiausią laiką turistauti, nes tas mažytis nuotykis buvo kaip tik tai, ko reikėjo prieš grįžtant į paskaitas.

A presto, i miei amori!;*

attraversiamo!