Bohemiškos dienos. Prancūziškai pinti plaukai, raudonas vynas, draugų juokas ir visiškas nejutimas. Per metus priverkėm upes, susigadinom sveikatas - užteko. Liko lygiai mėnuo, kai sėsiu į lėktuvą, ir šiuo metu nerūpi nei ruošimasis namo, nei artėjantys egzaminai. Noriu pabusti ir šypsotis, nusipirkti kavos ir išgerti ją po sakuromis, išsirinkti naujus lūpų dažus su draugėmis ir vakare su visais klaidžioti tol, kol atrasime kažką įkvepiančio, o gal tik tingiai gulėti ant žolės ir klausytis cikadų. Visąlaik rėkte rėkiau, kaip noriu namo, bet dabar, jei tik leidžiu sau pagalvoti apie grįžimą, pajaučiu tą kaltės ir būsimo ilgesio kirminėlį. Užmerkus akis matau save taksi pakeliui į oro uostą: šypsena veide, bet akyse tyliai kaupiasi niekieno nepastebėtos ašaros. Čia iš naujo sukūriau save, užaugau. Tas skausmas, kai kas nors labai blogai, o tu ištisus metus negali apkabinti mamos ir tiesiog išsiverkti, davė vertingų pamokų. Arba suvokimas, kad kartais dirbtinai šypsojantis tarp žmonių jautiesi vienišesnis nei kad būtum nemirtingas. Nenoriu apie tai galvoti. Šie metai buvo nuostabūs. Buvo dienų, kurios buvo juodžiausios mano gyvenime, bet šie metai buvo nuostabūs. Niekada jų nekartočiau. Tų nuostabių metų. Niekada.
Matot, galvoj sumaištis. Nežinau, kaip jaučiuosi, ir noriu numarinti visas mintis ir jausmus ir atsiduoti mažoms pagundoms, tiesiog mėgautis dabartimi ir nieko neklausinėti. Nors ir braukau dienas ant sienos, kada mano lūpos galiausiai lies jo. Kada pabusim nuo saulės spindulių ir dar prieš tingius pusryčius tekini bėgsim į Baltijos bangas. Ir vėl pradedu galvoti apie ilgesį ir imu nuliūsti. Gana. Gyvenk akimirka, paliepiu sau.
Nežinau, ar po Kinijos dar tęsiu blog'ą. Turbūt patys matot mano apatiškumą. Prieš kokius metus kažkaip labai norėjosi visiems tik ir rėkti, kas dedasi aplink mane, turėjau visokių formspringų ir leidausi narstoma po kaulelį. Turbūt išaugau... Įrašai reti ir tai dažniausiai tik nuotraukų. O rašyti čia, kai niekas nebesidomi, nebesilanko ir nekomentuoja, nors ir gera kartais, visgi ne tas pats.
Nežinau, ar tikrai nebegrįšiu, bet ačiū už kelionę. Daug ko mane išmokėt.
Bučiuoju.
