4/02/2015

fake it til you make it

Returning to blogging seems impossibly hard, and yet I'm here. I have to admit, I forced myself to come back. But for over a year now, I've been fighting depression. I've learned to live with it, but these past months have been getting darker and darker. I used to be positive and my face always had a warm smile on - my creativity kept me going, and so many things were inspiring to me.

But something flipped in my brain and enabled self-hate. During the darkest breakdowns I can't control my mind, and after a while when I stop crying I sometimes notice I've been clawing my skin to the point where I draw blood. I have no memory of that and it disgusts me - I feel ashamed and hide the scars from everyone, which makes me isolate myself and push people away. I've been very lonely lately, which at first was my choice, and later I noticed that simply no one was around.

Why all this? I don't know. It just came. Maybe it's the fear of the future, of graduating and again losing my identity. Everyone around me is applying for jobs, going to interviews and spreading joy over their success. Me... I have no clue what I want to do. Where I want to go. And while I know it's natural, it's also very scary and it eats me alive. I felt like a failure, and eventually everything I used to love stopped bringing me joy. Draw? Why? I can't even do it properly. It never used to matter... People brought up how I should take pictures again, because it used to make me happy. But I saw no point. I'm not a professional photographer, nor I want to be, and I will gain absolutely nothing from snapping a photo of a pretty street. So why would I. I've been pessimistic, sad, negative and destructive. And I want to change it before it takes control over me.

I used to have excuses. I need to wait for spring, everything seems better in spring. I need to move out so I finally can own a pet and after a long day can come back to a lovely kitten. I'll be so much better once the stress of exams is over. One replaced the other, and now I know I need to start changing myself because nothing around me will do it for me. So I'm here :) Hi. I will write again, even if forcibly at the beginning, I do believe later I will be eager to share thoughts again. And be happy. And I will take pictures to put on here, even though now I see no point in it. Just because. And I'll find time to doodle. And I'll exercise. And I'll be me again. The one you used to know so well :)

Welcome back, and apologies for such a dark start.

Still yours,

Greta.

7 comments :

  1. Žinai, mūsų pokalbiai nuolat būna labiau paviršutiniški ir savaime aišku, pozityvūs, nes juk nepulsi kažkam išpilt viso savo vidaus taip, kaip yra iš tiesų. O iš įrašo matau ir jaučiu, kad išgyveni tokią pat būseną, kaip ir aš. Kažko panašaus nepavyksta taip paprastai parodyt net patiem artimiausiem žmonėm, bet turiu nuojautą, kad tinkamu laiku ir tinkamoj vietoj mum pavyktų suprast it netgi palaikyt vienai kitą. Aš bulvare sutikau tavo mamą ir sakiau: žinot, mes tokios prarastos draugės, dėl įvairiausių priežasčių nebendraujam taip dažnai, kaip galėtumėm, bet galų gale kažkaip vis tiek atrandam viena kitą. ;D Žodžiu. ♥

    Adriana


    ReplyDelete
  2. Adre, mums tikrai reikia susitikti vasarą. Kažkur. Gi įmanoma.

    ReplyDelete
  3. Sveika sugrįžusi! ;*

    ReplyDelete
  4. aaaaaaaaaaa, Greta, grįžai!! tu man visada buvai (ir tebesi) baisiai įkvepiantis ir gėriu bei šiluma spinduliuojantis žmogus ir labai liūdna, kad tokie žmonės turi kovoti su tokiomis baisiomis ligomis :( bet juk išsikapstysi! ir vėl imsi džiaugtis gyvenimu! kalbu ir truputį iš asmeninės patirties. paskutiniai studijų metai buvo labai sunkūs. ne tik mokslų atžvilgiu, bet ir visokių asmeninių dalykėlių (ta pati tavo minėta depresija ar ocd), o kur dar ta gyvenimo po studijų baigimo baimė, kai nežinai kur eisi, ką veiksi ir apskritai, nieko nežinai... bet po truputį viskas kažkaip susidėliojo į savo vietas ir nors vis dar pasitaiko momentų, kai palūžtu, bet, vis tik, vis dažniau pagaunu save besidžiaugiant visokiais mažais dalykėliais ir apskritai, gyvenimu :) ir žinai ką darau (ir darydavau anksčiau) tais sunkiais momentais, kai atrodo, kad nieko nebenoriu ir visko man gana? skaitau tavo blogą :) einu per visus įrašus ir siurbiu iš jų visą optimizmą, visas teigiamas emocijas ir šiaip, visą tą gėrį, kurio jie pilni. pasikraunu, nusišluostau ašaras ir gyvenimas iškart kažkoks geresnis patampa :)
    atsiprašau už tokį fangirlinimą, bet tiek metų skaičiau tavo blogą ir žavėjausi tavimi, bet nerašiau nei vieno komentaro, tai pasirodė, kad dabar tinkamas metas ;D ir dar kartą pasidžiaugsiu, kad grįžai, nes nu... tikrai labai džiaugiuosi! laikykis :>

    ReplyDelete
  5. Labai apsidžiaugiau pamačiusi naujus įrašus! Laikykis, mažais žingsneliais į priekį :)

    ReplyDelete
  6. žodžiu apsiverkiau. ;D bučkiai dideliausi, labai gera grįžt pas tokius žmogiukus!!

    ReplyDelete