Po mažytį truputuką laidojau savo socialinį gyvenimą, praleisdavau daugiau ir daugiau... Vakar supratau, kad aš jo galutinai atsisakau, bent jau iki semestro pabaigos. Mat turiu tikslą, tokį labai nepasiekiamą, bet noriu bandyti... Turiu bandyti.
Matot, patys patys geriausi studentai (iki kurių man toli kaip iki mėnulio, bet ne esmė) turi galimybę gauti stipendiją kitiems metams (tiems, kas dar nežino, galiu pasakyti, kad kitais metais gyvensiu ir mokysiuos Kinijoje). Dabar atrodo tiesiog juokingai neįmanoma patekti tarp laimingųjų, bet nusprendžiau, kad bandyti verta. Juk ant kortos viso labo keliasdešimt tūkstančių, jei net nepabandyčiau, negalėčiau pažiūrėti tėvams į akis. Taigi, sudie vakarėliai, sudie pub'ai, sudie lėbavimai, sudie bastymaisi... Tikiuosi, kad galbūt bus verta.
Sakyčiau, kad skauda širdį, bet kad nelabai. Vis dar leisiu sau vėlyvus trečiadienio vakarus Revolución de Cuba, mano mėgstamiausioje vietoje visame pasaulyje (prisiekiu, visą gyvenimą svajojau apie kažką panašaus, tad įsivaizduokit mano veidą, kai pirmą kartą įžengiau pro duris). Gyva džiazo ar lotynų muzika, pritemdytos šviesos, medžio grindys, skaniausiai paruošti kokteiliai (ypač mano du mylimieji, Mojito ar Cuba Libre), aukštakulniai, klasikinės suknelės, raudonos lūpos, smokingai, lindihopo, svingo, salsos pamokos, tarp stalelių besisukiojantys profesionalūs šokėjai, priverčiantys išsižioti, ir jaukumas, šiek tiek dvelkiantis prabanga. Su draugais einam ten kiekvieną trečiadienį (tik tada būna šokių pamokos, o ir kokteiliai šiek tiek pigesni, kitomis dienomis jų tiesiog neįpirktume, ten žiaaauriai brangu;/), visi susitvarkom, pasitempiam ir poromis susikabinę už parankių išdidžiai judam gatve link vietos, paskendusios lotynų ritmuose. Man tokie vakarai milijoną kartų geriau už visus tuos tūsus, tad jaučiuos tiesiog palaiminta, kad yra tokia vieta, o ir ne bet kur, bet prie pat mano namų. Tikiuosi, tas stebuklingas trečiadienis įkraus mane visai savaitei, nes likę vakarai bus praleisti prie knygų.
;*
