never change, Nanjing!

Taip ir gyvenu - keliauju, ragauju ir šypsausi. Dažnokai suraukiu nosytę, bet prie pūvančių konteinerių ir nuotekų kvapo manau tuoj priprasiu. Nebesistebiu, matydama penkiasdešimties aukštų prabangiausią stiklinį dangoraižį, o šalia jo - sukiužusią trobelę be langų, prie kurios senukas vienais apatiniais išdarinėja žuvis. Nebekreipiu dėmesio į, rodos, ant galvos važiuojančius automobilius, mopedus ir dviračius, visus pypsėjimus ir rėkimus. Vietoj to kartu su kitais pėsčiaisiais šaukiu vairuotojams atgal ir drąsiai žengiu pirmyn - jie niekada tavęs nepalies, net jei sustos už centimetro nuo tavo šono. Įpratau be telefono ar piniginės saugoti ir, pavyzdžiui, vardinius apatinius - pasirodo, skalbykloje jų tuoj pat nelieka :) Žodį po žodžio pakeitė sakiniai kinų kalba - po truputį imu priprasti ir visai nebebijau kalbėti. Aplinkiniai, kad ir, atrodytų, piktai ir grasinančiai šaukia tau į veidą, įsiklausius supranti, kad giria tavo 'neišmatuojamą' grožį ar linki geros dienos. Galvoje vis dar nesiderina prekių (ir ypač maisto!) kainos, juk kaip galima  sočiai ir dieviškai skaniai pavalgyti už 2元 (maždaug litą), o užsinorėjus kavos, susirasti 'prabangų vakarietiškąjį' Starbucks ir už frappe sumokėti 33元? Ištaigingame vietos restorane pavalgai trijų patiekalų vakarienę triskart pigiau nei sumokėtum McDonalds, ir vien dėl to, kad tai 'vakariečių mėgstama vieta'. Akyse nesutelpa visos parduotuvės; nuo tokių, kur už centus gali apsirengti nuo galvos iki kojų, iki tokių, kur įleidžia tik visuomenėje užimančius aukščiausiąją padėtį, na, ir žinoma mus, 'gražiuosius ir turtinguosius žmones iš vakarų'. Miestas didžiulis, bet tarp 9 milijonų žmonių kažkaip sugebu nepasiklysti, kad ir kaip toli atsiduriu. Iš nesusipratimų juokiuosi, ir stengiuosi pasidžiaugti smulkmenomis - Kinijoje negali sau leisti būti išlepintam. Pradėjus skaičiuoti jos trūkumus, turbūt nebūtų galo, bet juk tokia pat, jei tik ne dar didesnė, galybė ir privalumų. Tai ne pirma Azijos šalis, kurioje matau tokį kontrastą, tad galbūt buvau nejučia tam pasiruošusi? Et, nors ką ten ruoštis, gyveni ir mėgaujiesi :)

boat ride in Yangtze

1 suitcase, 3 planes and 7674 kilometres

escape

John Martyn - Solid Air

The perfect weather to snuggle up cosily with my cat and a good book :) I missed such nights!

'But you and I now/ We can be alright/ Just hold on to what you know is true'

Besileidžianti saulė atkakliai veržėsi pro vienintelį  tarpelį traukinio lango užuolaidose, ir nurimo tik padengusi jos petį skaudžiai auksine spalva. Ji riedėjo namo iš dar vieno mažyčio vasaros nuotykio - akys užmerktos, galva atlošta, o lūpų kampučiai nors ir atpalaiduoti, akivaizdžiai matėsi, kad jie nevalingai kilo aukštyn. Ji buvo be proto laiminga, ir pati gerai nežinojo kodėl. Tą akimirką didžiulis ją supantis chaosas atrodė toks paprastas paprastas. Ji jautė, kad istorija kartojasi, ir galvojo apie tą pačią būseną lygiai prieš metus. Na, ne visai tą pačią - su daug daugiau baimės ir nežinomybės, ir galbūt to vaikiško nekantrumo. Dabar ji žinojo, kad jos laukia nuostabūs dalykai, kurių bijoti nereikia. Kad ir kokie jie dideli ir bauginantys, tereikia juos įsileisti į save, leisti jiems save tobulinti, jiems nesipriešinti - juk tik taip ir tampama savimi. Praėję metai ją pakeitė neatpažįstamai, ir ji jau žinojo, kad ateinantys pakeis dar labiau. Tą vakarą traukinyje ji nusprendė to nebijoti - nėra prasmės. Kas bus, tas bus, galų gale tai tiesiog viena didelė investicija į save.

Su tokiomis mintimis ji riedėjo namo, na, į vieną iš tų kelių jaukių vietų, kurias ji vadino namais. Dabar jos širdutė priklausė keliems pasaulio kampeliams, ir staiga ji suprato, kad visai nebebijo atverti ją dar vienam.

I'll miss you so