O gera gi buvo pabėgti. Gražiausius prisiminimus sukelianti muzika jos ausinėse, kelias, kuriuo dar niekad nebuvo ėjusi, ir gaivus, beveik pavasariškas vėjas. Ji prisiminė tokius savo pasivaikščiojimus pavakariais prieš kelis mėnesius, kurie dabar atrodo kaip ištisi metai, o dailūs britų namukai, prižiūrėtos vejos prie jų, lygūs keliai, švara ir tyla - tarsi kitas pasaulis. Prisiminė, kaip būtų gera eiti senuoju keliu, kur tesutinki vieną kitą
svajotoją kalvų ir miškų fone; kai stebi, kaip viskas rausta leidžiantis
saulei ir kaip tave visą užpildo žydinčių medžių kvapas. Ne, šis jos pasivaikščiojimas buvo kitoks. Nebegalėjo užsidaryti savo mažame pasaulyje, į kurį įsileido tik muziką ir mintis. Čia ji turėjo judėti lėtai, bet ne dėl to, kad leistų akims pasidžiaugti vaizdais ar plaučiams gaiviu oru - ji buvo nešama srauto žmonių. Iš visų pusių girdėjosi šauksmai, mašinų signalai, surūdijusių dviračių stabdžiai, kartas nuo karto pasigirsdavo ir miesto garsų išgąsdintų vištų klegesys ar žmonių, laukiančių vargšelių savo lėkštėse, nekantrūs riksmai padavėjams. Čia ji turėjo ne tik žiūrėti po kojomis, nes asfaltą tirštai dengė neaiškios kilmės maisto ir nuotekų liekanos bei apipuvusios šiukšlės, bet akies krašteliu stebėti ir tai, kas dėjosi virš galvos, mat žmonės mėgo pro langus išpilti nuoviras ar prireikus nusispjauti, jau nekalbant apie senutėlius kondicionierius, kurie kas porą metrų privertė apeiti nedidelę dvokiančią srovelę, krentančią iš keliasdešimto aukšto. Ji galėjo rinktis maršrutą vos už keleto kvartalų, kur patraukliai viliojo didelės erdvės tarp prabangiausių pastatų, vitrinose akį traukė dizainerių kūriniai, o ore dvelkė Chanel No. 5, bet tądien ji norėjo kažko kito.
Ir visgi tas pasivaikščiojimas jai patiko. Nors ir labai skyrėsi nuo to, kas paprastai išblaškydavo nuo liūdnų minčių, tai vis dėlto buvo šioks toks pabėgimas. Nuo realybės, nuo savęs, nuo to nuovargio. Nuo valandų, praleistų universitete, ir tų dar ilgesnių, mokantis namie. Ji nežinojo, ar iškris. Niekas nežinojo. Jos draugės verkė, draugai trankė direktorių duris, bet niekas nesikeitė. Jie visi atsidūrė ne ten, kur turėjo, ne ten, kur jiems buvo žadėta. Prasidėjusios paskatos nustelbė visus Kinijos įspūdžius, ištrynė visus kelionių planus ir skaudžiai sudavė per veidą. Juk vargiai galima po šešių mėnesių, praleistų mokantis naują kalbą, dalyvauti diskusijose apie tarptautinės rinkos kaštų struktūrą ar panašias temas. Atsidūrė jie prie pažengusiųjų, o keisti grupės neleido senasis universitetas, tad jiems teliko kažkaip kapanotis. Ir nors didesnė pusė pasidavė, ji užsispyrė likti prie tų, kurie dar bandė. Ji niekada gyvenime nesimokė daugiau, bet tai jai pradėjo savotiškai patikti. Nors laisvo laiko kartais vos užteko pakalbėti su artimaisiais prieš miegą, ji truputį savimi didžiavosi. Ne dėl to, kad sparčiai tobulėtų, nes tų penkių šešių valandų vakarais vos užteko pasiruošti kitos dienos tekstams, ir ji visiškai nejudėjo pirmyn. Dėl to, kad pagaliau išmoko susidėlioti prioritetus, užsispirti ir nepasiduoti pačioje pradžioje. "Ironiška,- galvojo ji,- juk taip bijojau, kad Kinija manęs per daug nepakeistų. Ir štai, nepraėjo net mėnuo, o pati savęs nepažįstu."
Su tokiomis mintimis ji judėjo pirmyn, pervargusi, bet laiminga. Kaip ir kaip buvo nelengva, Kiniją ji mylėjo visa širdimi. Ypač naktį! Nieko nėra gražiau už Kiniją naktį. Tūkstančiai, ne, milijonai lempučių, žybsintys dangoraižai, ryškios šviesos laivuose, nušviečiančios juodą kaip dangus upę, bauginančiai garsios cikados ir švelnutėliai bambukinių fleitų garsai, gatvėje keptos žolelių duonos kvapas ir šypsena veide. Ir nors ji nežinojo, kada vėl turės laiko visu tuo pasidžiaugti, širdutėje buvo gera, kad spėjo nors kiek viso to patirti, ir kad labai prireikus, galės nuo realybės pabėgti į tą magišką naktį ir klajoti, klajoti, klajoti.
Gera ir dėl to, kad turėjo didžiulį palaikymą ir kažką, dėl ko ji sakė niekada nepasiduosianti. Vakarais guodė mama, šiltai drąsino geriausia draugė, o berniukas, pamatęs pirmos paskaitų dienos ašaras, bėgo į paštą išsiųsti šokolado ir kas naktį grojo saksofonu, kol ji užmigdavo. Visa tai ją privertė šypsotis ir norėti dar daugiau dirbti, dar labiau stengtis. Dėl mylimųjų, dėl savęs ir dėl to vaikiško principo.
Ji paspartino žingsnį. "Pailsėjau, o svajoti nėra laiko,- galvojo ji,- galbūt dar kada nors."
