Nick Cave and The Bad Seeds - Push The Sky Away

KAIP LEKIA SAVAITĖS. Nuskambės juokingai, bet nespėju net mokytis. Universitete buvome perkelti į dar aukštesnę grupę, tad mokslų iki kaklo, o kur dar darbas... Kuris, beje, kelia šypseną. Prieš tai dirbau su už save dvigubai vyresniais verslininkais, ruošdama juos IELTS egzaminui, bet deja to darbo per savo kelionių įgeidžius netekau. Dabar dirbu anglų mokytoja vaikų darželyje, ir galiu pasakyti, kad nors ir moralinis spaudimas mažesnis, streso nepalyginamai daugiau. Grįžtu vakarais plyštančia galva, ruošiuosi paskaitoms iki nakties, nusnaudžiu truputuką ir vėl nauja diena... Iš dalies gerai, nes greičiau ateis vasara, bet tuo pačiu jaučiuosi tokia be galo išsekusi. Už tokį savęs neprižiūrėjimą teko ir brangokai sumokėti, nes dabar guliu lovoje su angina..:( na, bet bent jau pagaliau turiu laiko pasidalinti jau senokai darytomis nuotraukomis iš vieno mūsų šeštadienio parke, kai leidome aitvarus, džiaugėmės 30-ies laipsnių šiluma ir vienas kitu:

Saturday

Ausinėse pasigirdo Hellogoodbye - Would It Kill You albumas ir mano lūpų kampučiai pradėjo nejučia kilti iki begalybės. Praėjusių metų pavasaris... Dienos, kai ryte prieš paskaitas išeidavau pabėgioti su kylančia saule mano mylimiausiame parke, kai eidama į universitetą gurkšnodavau kavą ir šypsodavausi praeiviams, kai grįžusi su mergaitėmis gamindavau pietus ir juokiausi iš visko ir nieko, kai kartu lakuodavomės nagus ir planuodavom, ką rengsimės vakare... Kai popietėmis pasiimdavau fotoaparatą ir klaidžiodavau gatvėmis jausdamasi tokia be proto laiminga, kai nieko daugiau nereikėjo, kai viskas atrodė taip paprasta ir taip gražu. Kai gaudavau žinutę nuo tuo metu man dar tik labai patikusio vaikino ir šypsodavausi iki tol, kol paskausdavo skruostus. Tie pirmieji žvilgsniai, šypsenos... Ta popietė, kai jis pirmą kartą paėmė mano ranką, ir širdutė nusirito į kulnus. Kai su mergaitėmis snausdavome lauke, kol draugai užgriūdavo su gitaromis ir ledais. Tas jausmas, kai supratau, kad žydi visi medžiai. Ar kai išėjome nusipirkti arbatos ir praleidome gal penkias valandas klysdamos vis toliau ir toliau naujai atrasta gatvele, su dailiais senutėliais namukais, supančiais kalvą su vaizdu į miestą... Kai naktimis traukdavomės lengvutes tunikas, pindavomės plaukus ir su draugais susikibę už rankų sėdėdavome ant stogų apšviesti tik mėnulio, visi iki vieno įsimylėję - šalia sėdintįjį, pavasarį ar tiesiog gyvenimą.

Praėjo visi metai... Klausausi dabar to albumo ir šypsausi pati sau kaip ne viso proto. Žinau, kad viskas nebebus, taip kaip buvo, bet negaliu sulaukti dienos, kada grįšiu. 

Bet jau greit :)