everlong

wonderwall

Pasiilgau jaukiausių savo naktinių, didžiulių ir šiltų. Ir tų sekmadienių rytų žiemą, kai jaukiai į juos susisupusi, susivėlusiais plaukais ir užmiegotom akim, tylutėliai tipendavau į virtuvę pasidaryti puodelio kavos. Ant medžio grindų į tūkstančius dalelių pasklisdavo auksiniai spinduliai, taip jaukiai priderinti prie baltutėlio sniego už lango ir giedro, mėlynų mėlyniausio dangaus. Kartais sliūkindama pro svetainę pamatydavau, kad ne aš viena tokia ankstyva. Senutėlis, tamsus, nors saulėje kiek rausvas molbertas ir didžiulė drobė, tokia paslaptinga ir daug žadanti. Svaiginantis dažų kvapas, milžiniška medžio paletė, kuri savaime atrodo kaip meno kūrinys, ir tapantis tėtis, su neįskaitoma veido išraiška. Žinau, kad kažkas sukasi jo mintyse, ir jis nekantrauja išsiaiškinti, kas gi tai bus. Rezultatas visada tūkstančius kartų skiriasi nuo pradinės idėjos. Girdžiu tylią muziką jo ausinėse, matau įkvėpimą akyse, ir nejučiomis sulaikau kvėpavimą, nedrįsdama trukdyti. Po kelių akimirkų į mane pakyla jo akys, ir jis su šypsena tiesia antrą teptuką, klausdamas, ar prisijungsiu.

Šią akimirką, rodos, bet ką atiduočiau už galimybę.

Purple Mountain

mooncakes

There we go, I've just complained about studying like crazy and got a week of holidays. Completely forgot it was the 15th day of 8th month in the lunar calendar! Moon festival, you are amazing :)

You know guys, I may have turned into a compete geek, but I started to learn how to manage my time. I got used to it! It doesn't take me >that< much time to prepare for everything, and on weekends I even find spare time to check out another cool place down town or just chill in bed with skype for an hour or two. If I have Internet, haha (you don't even want to know about Chinese connection, trust me). It's crazy how much I miss people back in Lithuania or England and how little I get to talk to them... One thing I'll never get used to for sure is the time difference!

....and the lack of fresh vegetables. I get a lot of questions about Chinese canteen, and it actually isn't that bad. Just everything is deep fried, baked or boiled, and as you may already know I'm a salad person! Nah but it's fine. I can't believe how much my food-related vocabulary improved since coming here (I used to recognise like 2 characters in a name - like chicken and noodles, and ignore the rest five, which often meant chicken claws or its head... Now I know what to avoid! Hah). Also, dumplings and pastries and basically anything is super delicious. And cheap! You get a huge bowl of delicious food for literally cents on the street. And in super-posh restaurants you leave 10-15 LT which is pretty amazing too. It's just literally impossible to be a vegetarian in China. You're lucky if you don't get raw meat or a heart or A FACE of some poor creature! I'm doing my best to stick to poultry, which is still a challenge for me as I haven't eaten that in ages.

What also surprised me was the nightlife. I only went out a couple of times (I'm telling you, I >did< become a nerd), but I've never ever seen more exclusive clubs in my life! Red carpets, leather sofas, crystal glasses of champagne served with seafood, millions of chandeliers... And wherever we go we're VIPs. Free entry, no face & dress control, free drinks all the way... Promoters fight for us! So strange, but I really can't complain :)

I'd love to have something to say about shopping in China, but I haven't had time for that since I came which was over a month ago. At first it scared me, seeing only either designer shops where I couldn't afford a pair of tights or cheap-and-oh-so-Chinese shops (there is literally another world underground!), where all the clothes look simply ridiculous. You can get panda caps covered in glitter, plastic heels you would normally see in red-light districts, jumpers made of feathers and anything else you can imagine. Thankfully, later I came across an endless number of normal western shops  (way more expensive than in Europe, sadly), but at least I'm safe, haha.

I realised I've been quite selfish and have been using my lack of inspiration as a reason for not posting, but hey, I'm in China! If anything else interests you, feel free to ask :)

In the meantime, I'll pack my textbooks (yeah, first day of holidays will be spent studying just like the rest of them), and head to Starbucks. I really really need a cup of good coffee and a change of environment, as my desk in my room is slowly starting to make me feel sick.

I think I'll grab a mooncake on the way as well, it's a festival after all! :)

Have a great week, you all ;*

R.E.M. - At My Most Beautiful

O gera gi buvo pabėgti. Gražiausius prisiminimus sukelianti muzika jos ausinėse, kelias, kuriuo dar niekad nebuvo ėjusi, ir gaivus, beveik pavasariškas vėjas. Ji prisiminė tokius savo pasivaikščiojimus pavakariais prieš kelis mėnesius, kurie dabar atrodo kaip ištisi metai, o dailūs britų namukai, prižiūrėtos vejos prie jų, lygūs keliai, švara ir tyla - tarsi kitas pasaulis. Prisiminė, kaip būtų gera eiti senuoju keliu, kur tesutinki vieną kitą svajotoją kalvų ir miškų fone; kai stebi, kaip viskas rausta leidžiantis saulei ir kaip tave visą užpildo žydinčių medžių kvapas. Ne, šis jos pasivaikščiojimas buvo kitoks. Nebegalėjo užsidaryti savo mažame pasaulyje, į kurį įsileido tik muziką ir mintis. Čia ji turėjo judėti lėtai, bet ne dėl to, kad leistų akims pasidžiaugti vaizdais ar plaučiams gaiviu oru - ji buvo nešama srauto žmonių. Iš visų pusių girdėjosi šauksmai, mašinų signalai, surūdijusių dviračių stabdžiai, kartas nuo karto pasigirsdavo ir miesto garsų išgąsdintų vištų klegesys ar žmonių, laukiančių vargšelių savo lėkštėse, nekantrūs riksmai padavėjams. Čia ji turėjo ne tik žiūrėti po kojomis, nes asfaltą tirštai dengė neaiškios kilmės maisto ir nuotekų liekanos bei apipuvusios šiukšlės, bet akies krašteliu stebėti ir tai, kas dėjosi virš galvos, mat žmonės mėgo pro langus išpilti nuoviras ar prireikus nusispjauti, jau nekalbant apie senutėlius kondicionierius, kurie kas porą metrų privertė apeiti nedidelę dvokiančią srovelę, krentančią iš keliasdešimto aukšto. Ji galėjo rinktis maršrutą vos už keleto kvartalų, kur patraukliai viliojo didelės erdvės tarp prabangiausių pastatų, vitrinose akį traukė dizainerių kūriniai, o ore dvelkė Chanel No. 5, bet tądien ji norėjo kažko kito.

Ir visgi tas pasivaikščiojimas jai patiko. Nors ir labai skyrėsi nuo to, kas paprastai išblaškydavo nuo liūdnų minčių, tai vis dėlto buvo šioks toks pabėgimas. Nuo realybės, nuo savęs, nuo to nuovargio. Nuo valandų, praleistų universitete, ir tų dar ilgesnių, mokantis namie. Ji nežinojo, ar iškris. Niekas nežinojo. Jos draugės verkė, draugai trankė direktorių duris, bet niekas nesikeitė. Jie visi atsidūrė ne ten, kur turėjo, ne ten, kur jiems buvo žadėta. Prasidėjusios paskatos nustelbė visus Kinijos įspūdžius, ištrynė visus kelionių planus ir skaudžiai sudavė per veidą. Juk vargiai galima po šešių mėnesių, praleistų mokantis naują kalbą, dalyvauti diskusijose apie tarptautinės rinkos kaštų struktūrą ar panašias temas. Atsidūrė jie prie pažengusiųjų, o keisti grupės neleido senasis universitetas, tad jiems teliko kažkaip kapanotis. Ir nors didesnė pusė pasidavė, ji užsispyrė likti prie tų, kurie dar bandė. Ji niekada gyvenime nesimokė daugiau, bet tai jai pradėjo savotiškai patikti. Nors laisvo laiko kartais vos užteko pakalbėti su artimaisiais prieš miegą, ji truputį savimi didžiavosi. Ne dėl to, kad sparčiai tobulėtų, nes tų penkių šešių valandų vakarais vos užteko pasiruošti kitos dienos tekstams, ir ji visiškai nejudėjo pirmyn. Dėl to, kad pagaliau išmoko susidėlioti prioritetus, užsispirti ir nepasiduoti pačioje pradžioje. "Ironiška,- galvojo ji,- juk taip bijojau, kad Kinija manęs per daug nepakeistų. Ir štai, nepraėjo net mėnuo, o pati savęs nepažįstu."

Su tokiomis mintimis ji judėjo pirmyn, pervargusi, bet laiminga. Kaip ir kaip buvo nelengva, Kiniją ji mylėjo visa širdimi. Ypač naktį! Nieko nėra gražiau už Kiniją naktį. Tūkstančiai, ne, milijonai lempučių, žybsintys dangoraižai, ryškios šviesos laivuose, nušviečiančios juodą kaip dangus upę, bauginančiai garsios cikados ir švelnutėliai bambukinių fleitų garsai, gatvėje keptos žolelių duonos kvapas ir šypsena veide. Ir nors ji nežinojo, kada vėl turės laiko visu tuo pasidžiaugti, širdutėje buvo gera, kad spėjo nors kiek viso to patirti, ir kad labai prireikus, galės nuo realybės pabėgti į tą magišką naktį ir klajoti, klajoti, klajoti.

Gera ir dėl to, kad turėjo didžiulį palaikymą ir kažką, dėl ko ji sakė niekada nepasiduosianti. Vakarais guodė mama, šiltai drąsino geriausia draugė, o berniukas, pamatęs pirmos paskaitų dienos ašaras, bėgo į paštą išsiųsti šokolado ir kas naktį grojo saksofonu, kol ji užmigdavo. Visa tai ją privertė šypsotis ir norėti dar daugiau dirbti, dar labiau stengtis. Dėl mylimųjų, dėl savęs ir dėl to vaikiško principo. 

Ji paspartino žingsnį. "Pailsėjau, o svajoti nėra laiko,- galvojo ji,- galbūt dar kada nors."

never change, Nanjing!

Taip ir gyvenu - keliauju, ragauju ir šypsausi. Dažnokai suraukiu nosytę, bet prie pūvančių konteinerių ir nuotekų kvapo manau tuoj priprasiu. Nebesistebiu, matydama penkiasdešimties aukštų prabangiausią stiklinį dangoraižį, o šalia jo - sukiužusią trobelę be langų, prie kurios senukas vienais apatiniais išdarinėja žuvis. Nebekreipiu dėmesio į, rodos, ant galvos važiuojančius automobilius, mopedus ir dviračius, visus pypsėjimus ir rėkimus. Vietoj to kartu su kitais pėsčiaisiais šaukiu vairuotojams atgal ir drąsiai žengiu pirmyn - jie niekada tavęs nepalies, net jei sustos už centimetro nuo tavo šono. Įpratau be telefono ar piniginės saugoti ir, pavyzdžiui, vardinius apatinius - pasirodo, skalbykloje jų tuoj pat nelieka :) Žodį po žodžio pakeitė sakiniai kinų kalba - po truputį imu priprasti ir visai nebebijau kalbėti. Aplinkiniai, kad ir, atrodytų, piktai ir grasinančiai šaukia tau į veidą, įsiklausius supranti, kad giria tavo 'neišmatuojamą' grožį ar linki geros dienos. Galvoje vis dar nesiderina prekių (ir ypač maisto!) kainos, juk kaip galima  sočiai ir dieviškai skaniai pavalgyti už 2元 (maždaug litą), o užsinorėjus kavos, susirasti 'prabangų vakarietiškąjį' Starbucks ir už frappe sumokėti 33元? Ištaigingame vietos restorane pavalgai trijų patiekalų vakarienę triskart pigiau nei sumokėtum McDonalds, ir vien dėl to, kad tai 'vakariečių mėgstama vieta'. Akyse nesutelpa visos parduotuvės; nuo tokių, kur už centus gali apsirengti nuo galvos iki kojų, iki tokių, kur įleidžia tik visuomenėje užimančius aukščiausiąją padėtį, na, ir žinoma mus, 'gražiuosius ir turtinguosius žmones iš vakarų'. Miestas didžiulis, bet tarp 9 milijonų žmonių kažkaip sugebu nepasiklysti, kad ir kaip toli atsiduriu. Iš nesusipratimų juokiuosi, ir stengiuosi pasidžiaugti smulkmenomis - Kinijoje negali sau leisti būti išlepintam. Pradėjus skaičiuoti jos trūkumus, turbūt nebūtų galo, bet juk tokia pat, jei tik ne dar didesnė, galybė ir privalumų. Tai ne pirma Azijos šalis, kurioje matau tokį kontrastą, tad galbūt buvau nejučia tam pasiruošusi? Et, nors ką ten ruoštis, gyveni ir mėgaujiesi :)

boat ride in Yangtze

1 suitcase, 3 planes and 7674 kilometres

escape

John Martyn - Solid Air

The perfect weather to snuggle up cosily with my cat and a good book :) I missed such nights!

'But you and I now/ We can be alright/ Just hold on to what you know is true'

Besileidžianti saulė atkakliai veržėsi pro vienintelį  tarpelį traukinio lango užuolaidose, ir nurimo tik padengusi jos petį skaudžiai auksine spalva. Ji riedėjo namo iš dar vieno mažyčio vasaros nuotykio - akys užmerktos, galva atlošta, o lūpų kampučiai nors ir atpalaiduoti, akivaizdžiai matėsi, kad jie nevalingai kilo aukštyn. Ji buvo be proto laiminga, ir pati gerai nežinojo kodėl. Tą akimirką didžiulis ją supantis chaosas atrodė toks paprastas paprastas. Ji jautė, kad istorija kartojasi, ir galvojo apie tą pačią būseną lygiai prieš metus. Na, ne visai tą pačią - su daug daugiau baimės ir nežinomybės, ir galbūt to vaikiško nekantrumo. Dabar ji žinojo, kad jos laukia nuostabūs dalykai, kurių bijoti nereikia. Kad ir kokie jie dideli ir bauginantys, tereikia juos įsileisti į save, leisti jiems save tobulinti, jiems nesipriešinti - juk tik taip ir tampama savimi. Praėję metai ją pakeitė neatpažįstamai, ir ji jau žinojo, kad ateinantys pakeis dar labiau. Tą vakarą traukinyje ji nusprendė to nebijoti - nėra prasmės. Kas bus, tas bus, galų gale tai tiesiog viena didelė investicija į save.

Su tokiomis mintimis ji riedėjo namo, na, į vieną iš tų kelių jaukių vietų, kurias ji vadino namais. Dabar jos širdutė priklausė keliems pasaulio kampeliams, ir staiga ji suprato, kad visai nebebijo atverti ją dar vienam.

I'll miss you so

instant love

One for sorrow, two for joy, three for a girl, four for a boy, five for silver, six for gold, seven for a secret never to be told, eight for a wish, nine for a kiss, ten for a bird you must not miss! Oh how I miss counting magpies with you. ♥

where trouble melts like lemon drops, high above the chimney tops

bilberries

G7

It feels so amazing to be as lazy as I can! If you were wondering, I'm still alive - wandering pointlessly at nights, taking naps in my garden house, eating in the balcony (I'm kind of forced to since it's the only clean place at home as we're renovating, but I really can't complain!), riding bikes, having film nights with my BFF, driving to new places, reading Dostoevsky, checking out different lakes and simply doing nothing, guilt-free. Yum!:)

"if you're going my way, I wanna drive it all night long"

What an amazing evening I had today! BFF, lake, picnic and long (inspiring!) talks about life... I thought it couldn't get any better. Hah, some hours later we found ourselves in a car, with a rainstorm outside and floods all around us, laughing and singing our hearts out to our summers' playlist. Best drive I've ever had, seriously.