Kažkiek juokinga, kai savaitę planuoji pasitikti Naujuosius Vilniuje (mano miestas oficialiai išmiręs), o likus porai dienų supranti, kad važiuotum tik iš reikalo, nes iš tiesų tai visai to nenori. Kokio velnio? Pavargau. Bus nuotaika lėbavimams, bus ir lėbavimai, o dabar tenoriu pasigaminti ką nors skanaus, prisisiųsti gerų filmų, susimaišyti kokteilių, prisidegti žvakių ir su BFF sukritus į lovą mėgautis gyvenimu, kalbėti apie viską iš eilės iki aštuonių ryto, o kitą dieną slankioti po namus su pižamomis, gurkšnojant šampaną all day long. Gal pasenau? Tikiuosi, kad pagaliau pajausiu, ką reiškia atostogos, nes ruoštis egzaminams visiškai neišeina, o nieko neveikimas labai jau slegia (kažkurią naktį sapnavau, kaip atsisveikinau su draugais, skrendančiais į Kiniją, o pati likau, nes neišlaikiau egzamino - mano sąžinė visada randa būdą kirbinti giliausias mano pasąmonės daleles). Ir išvis, buvimas namie kažkoks ne toks, kažkas kitaip, nors tikrai nežinau kas. Labai tikiuosi, kad viskas ilgainiui grįš į vėžes, o Jums, brangieji, smagių Naujųjų metų sutikimo ir gerų ateinančių metų.
;*
;*
