Pasiilgau dienų, kai gamindavau be skubėjimo, o ne žvilgčiodavau į laikrodį, nes reikia mokytis. Pasiilgau naktų, kai užmigdavau klausydamasi muzikos, o ne kartodamasi. Pasiilgau švenčių laukimo, kai niūniuodavau Kalėdines melodijas vietoj to, kad murmėčiau egzamino tekstus. Pasiilgau ilgų rytų su kava ir kompiuteriu lovoje, kai skaitydavau mylimiausius blogus ieškodama įkvėpimo naujai dienai, o ne analizuodama Japonijos ekonomikos augimo stagnaciją.
Pavargau. Labai labai pavargau. Visi aplinkui linksminasi ir po truputį ruošiasi grįžimui namo, kai aš ruošiuosi dviems egzaminams ir dar vienam atsiskaitymui. Įkvėpimo nulis, motyvacijos nulis, tiesiog sėdžiu bukai įsmeigusi žvilgsnį į knygą ir galvoju, kaip grįžusi piešiu snaigutes ant mamos nagų, pasakodama beprotiškiausius nuotykius, kaip gurkšnosiu karštą vyną su geriausia drauge... Iki šiol visai apie tai negalvodavau, ir jei ne išsiilgti žmonės, tai visai nenorėčiau grįžti namo. Bet kai teliko pusantros savaitės, apie nieką kitą galvoti ir negaliu.
Dar nėra taip buvę, kad fiziškai negaliu dirbti. Nežinau, kas bus.
Bijau.
viskas bus gerai, aš tavim tikiu !
ReplyDeletePasistenk save motyvuot tuo, kad kiekvienas atsiskaitymas kuo labiau priartins prie dienos, kai pagaliau galėsi susitikti su artimaisiais. Sėkmės tau didžiausios! :)
ReplyDeleteviskas bus gerai :> sėkmės kuo dideliausioooooos!
ReplyDeletesveika atvykus į studentišką pasaulį: per Kalėdmetį pas vaikučius ateina Died Marozas, o pas studentus - Deadline'as.
ReplyDeleteTačiau neapsakomai geras jausmas, kai visa tai baigias :)