waiting

Kiekvieną rytą bėgu laiptais žemyn pašėlusiai judindama per naktį nusistovėjusį orą. Deja, pašto dėžutę vis randu tuščią, žinau, dar anksti, bet ta nežinia po truputį žudo, sukeldama vis kitokias mintis galvoje ir jausmus krūtinėje. Rodos, visai neseniai atsakymo iš universiteto laukimas buvo savotiška pramoga, žadinanti vaikišką smalsumą ir nekantravimą, tačiau dabar... Dabar laukiu to voko kaip išganymo, voko, kuris galbūt padės man iš čia pabėgti. Pastarieji įvykiai Lietuvoje mane beprotiškai sukrėtė, jau nekalbant apie įvykius Šiauliuose, apie žmones, kuriuos matydavau, kurie vis sukiodavosi mano ir mano artimiausių žmonių aplinkoje, kurie prasilenkiant gatvėje sveikindavosi su mano mama... Jau kelinta diena kaip mane nuo visko pykina. Žinau, kad visame pasaulyje dedasi panašūs įvykiai, tačiau vis tiek noriu išvažiuoti, noriu atsidurti tiesiog kažkur toli toli nuo visko, turėti kuo rūpintis ir ką veikti. Užsimiršti. Vasariškos dienos iki šiol bėgo tobulai, buvo visko - nuo nuoširdžių pokalbių pasitinkant saulę iki drugelių pilve, akimis sutikus jo žvilgsnį. Bet dabar... Dabar aš nebemoku, o gal nebenoriu niekuo mėgautis, rodos, kad ir kaip besistengčiau, neišeis. Ant lentynos guli kelios knygos, kurias jau seniai norėjau perskaityti, išpardavimų vitrinos tarsi kviečia mane neskubant jas iššluoti, nauji nagų lako buteliukai stovi išsirikiavę ir tarsi ragina pažiūrėti, kaip viliojamai jie susipindės pašvietus saulei, draugai kviečia lįsti lauk... Bet aš nieko, nieko nebenoriu. Nebeturiu niekam jėgų. Žinau, kad rytoj pabusiu gerai išsimiegojusi ir ironiškai šyptelsiu, perskaičius šitai, bet dabar tiesiog labai užsimaniau išsikalbėti. Taukšti niekus galiu arba visiškai nepažįstamiems, arba geriausiai draugei, kurios, deja, nėra šalia. Tiesą sakant, pradedu nerimauti, nesulaukiu iš jos žinių nuo trečiadienio... Bet ne, jai viskas gerai, jiems visiems. Man tik kvaila paranoja prisiskaičius tų straipsnių.

Viskas greit susitvarkys, tai tik dienų, blogiausiu atveju savaitės klausimas. Tuomet galėsiu sėdėdama ant stogo kvatoti su drauge, o užrašų knygutė bus pripildyta malonių rūpesčių, kaip antai nusipirkti didžiausią įmanomą lagaminą ar paieškoti pigiausių lėktuvo bilietų. Dievaži, net juokinga, kaip man reikia veiklos. Kartais reikia pailsėti net nuo atostogų, argi ne?