Tą popietę parke ant žolės sėdėjo septynios panelės, atsukusios nosytes į saulę. Visos nejučia niūniavo 'those were the best days of my life', nejausdamos, kaip slenka minutės ar valandos. Joms mojo mielos mergaitės, įsikibusios į tėvelių rankas, netoliese lakstė vos poros mėnesių šunytis, bejėgiškai bandydamas gaudyti voveres, o pasaulis buvo toks nežemiškai gražus. Pasigirdus ledų furgonėlio melodijai visos pakilo ir pasileido bėgti, kad po poros minučių galėtų mėgautis naminiais ledais, visai kaip prieš keliolika metų. Ta popietė buvo nepaprasta; merginų nepasiekė jokie rūpesčiai, likę už vartų į parką, ir visos negatyvios mintys skrajojo kažkur toli toli.
Ir vis dėlto, kiek daug galios turi akimirkos!
Kaip gražiai pasakyta, be akimirkų neliktų ir gerų atsiminimų. Labai puiki nuotrauka! :)
ReplyDeleteGreta, Tu esi pavyzdys kaip reikia mėgautis kiekviena gyvenimo akimirka, nepažįstu Tavęs realiai, bet Tavo blogas leidžia daug ką suprasti. Džiaugiuosi už Tave, kad esi tokia tikra, nuoširdi ir mylinti kiekvieną gyvenimo dalelę. Kuo didžiausios Tau sėkmės visur, žinok, kad yra žmogus, nors ir nepažįstantis Tavęs, bet palaikantis, labai. :}
ReplyDeleteNet nemoku apsakyt, kokia esu dėkinga!!;o
ReplyDeleteMan taip patinka tavo blogas! Tikrai priverčia pamastyti kokios gražios tos pačios paprasčiausios akimirkos. :)
ReplyDeleteeeeh,tobulai
ReplyDeleteJetau Greta! Kaip noriu ten. Noriu buti ta mergaite, noriu ledu, noriu del nieko nebesirupinti, noriu kad butu smagu, nes dabar taip visai nera...
ReplyDeleteAtrodo taip neseniai tavo vietoj buvau! Laikykis, zinok nepajusi, kaip greit prabegs viskas:*
ReplyDelete