Dar prieš porą dienų lėbavom vieną paskutiniųjų kartų prieš kimbant į dienas ir naktis ašarom aplaistyto mokslo. Prisipirkom fejerverkų, likusių po Kinijos naujųjų metų, ir pasidarėm mažytį keršto vakarėlį, mat kinai mums neleido miegoti su savo fire-crackers ir šaldytuvo dydžio fejerverkų dėžėmis (kitur pasaulyje tokio kalibro fejerverkai leidžiami naudoti tik profesionalams!) Grindys drebėjo, langai barškėjo, bet kai viskas galiausiai aprimo (po trumpučių dviejų savaitėlių), iš sutemų išlindom mes su savo amunicija :)
Smagu, bet ne magiška. Štai kitą vakarą ėjom į kinų taip pamėgtą KTV ir išėjom be balsų tik apie penkias. Būtumėt matę mūsų veidus, kai stovėjom kelius siekiančiose pusnyse baltutėliausio sniego! Per tas šešias valandas lyg iš niekur nieko prisnigo tiek, kiek Nanjingas nematė paskutiniuosius 19 metų. Supratom, kad tokių progų daugiau nebus, o jau dieną viskas bus sutrypta į purvą, tad keliavom iki ežero palaukti aušros ir leisti akims atsidžiaugti vaizdais. Pirmą ir vienintelį kartą šis, kaip apibūdino kursiokė, sielos neturintis miestas atrodė gražus.
Ir štai po tos bemiegės nakties, kai sėdėjau savo tamsiame ir šaltame kambaryje (minėjau, kad gyvenam be šildymo ir su iki galo neužsidarančiais langais?) džiovindama permirkusius rūbus, pajutau vieną po kitos besiritančias ašaras. Sėdėjau tame geliančiame šaltyje tris dienas, ir visas tas dienas verkiau kaip vaikas, pasiilgęs namų. Pasiilgęs mylinčių žmonių. Pasiilgęs jaukumo, saugumo. Jaučiausi vienišiausia siela visame pasaulyje, keikiau Kiniją, keikiau šį kursą, keikiau save, kad viską mečiau ir išvažiavau sau nuotykių ieškoti... Bandžiau šypsotis vaikinui ir geriausiems draugams, kartu leidžiantiems vakarus mano mylimame mieste, bet viduje jaučiausi tiesiog negyva. Ne iš pavydo, bet savo kvailumo. Atrodė, kad gyvenu tik tą trumputį kartą, ir savo dienas leidžiu būdama ne ten, kur man gera, ne ten, kur galiu būti savimi... Ne su tais, kuriuos myliu.
Bet po tų trijų dienų pabudau šeštadienio rytą ir supratau, kad už lango šviesu. Šviesu! Juodus lietaus ir smogo debesis pakeitė saulės šviesa. Atidariau langą ir į plaučius įkvėpiau oro, kvepiančiu grynu gryniausiu pavasariu. Nusišypsojau pajutusi, kad vietoj minus kelių laipsnių šalčio dabar odą lepino keliolika šilumos. Šitaip Nanjinge atsitraukė žiema: per naktį, vieną vienutėlę naktį. Ir kaip man to reikėjo... Pradėjau daryti sąrašą, ką veiksiu šią vasarą, atradau kelis nuostabius muzikos albumus, vėl užsimaniau fotografuoti, pradėjau keverzoti į savo moleskiną ir pasižadėjau, kad kažkaip išgyvensiu tas 17 savaičių. Pažadėkit, kad man padėsit? :( nebenoriu dar vieno tokio breakdown, kai tik miegu ir verkiu dienas naktis. Nebegaliu.
