"Life begins at the end of your comfort zone"

Ji pasiėmė kelionių dienoraštį, įkrautą fotoaparatą, užsidėjo sunkią kuprinę ant pečių, paskatinamai nusišypsojo draugei ir uždarė duris. Jos nusprendė, kad tik vėjavaikiška jaunystė yra geriausias metas išnaudoti turimą laisvę ir pasiimti iš gyvenimo kiek galima daugiau, ir spontaniškai susitarė pasinerti į nuotykius, kuriuos joms pasiūlys pietryčių Azija: dvi savaitės keliaujant nuo Tailando į pietus, per Malaiziją iki pat Singapūro.

Keliavo jos dienom ir naktim, oru ir požemiais, mašinom ir traukiniais, tuk tukais ir laivais, vienos ir su delno dydžio tarakonais, pro miestus ir džiungles... Ir viskas buvo nuostabu. Tik dabar ji suprato, kaip jautėsi Kerouac'as būdamas kelyje ir nežinodamas, kur tąnakt miegos, kada bus kitas kartas, kai valgys, su kokiais žmonėmis susipažins ar kuriame miesteliūkštyje atsidurs už poros valandų. Per tas porą savaičių ji išmoko daugiau gyvenimo pamokų nei per pastaruosius metus, ir pasisėmė begalinio įkvėpimo iš rytų kultūros, kuris, buvo tikra, nepaliks jos likusį gyvenimą. 

Nes pamatyti, kaip laimingi šypsosi skurdžiausiuose Bangkoko rajonuose gyvenantys vaikiukai privertė susimąstyti apie mūsų materialumą, nors ir, atrodytų, dar esantį savo ribose... Atsiklaupti prieš svarbiausiąjį Emerald Buddha ir pamatyti aplink save žmones, visa esybe atsidavusius maldai, įkvėpė pagalvoti apie ryšį su mus supančiu pasauliu. O stebėti, kaip vargingai gyvenančios moterys karštomis dienomis gatvėse pina girliandas iš meilės savo karaliui stumtelėjo susimąstyti, ar galėtų ji taip karštai paklusti ir pasitikėti kažkuo, kas valdo jos teises ir pasirinkimus. Jai nebuvo lengva sėsti už nepažįstamojo nugaros ant motociklo, gerai nežinant kur važiuoja, bet tai buvo vienintelis pasirinkimas, kuris pasirodo buvo vienas smagiausių pasivažinėjimų gyvenime. Baisu buvo kopti stačia ir slidžia šventyklos siena, bet viršūnėje atsivėrę vaizdai į upę ir saulėlydžio apšviestus varinius stogus privertė pamiršti bet kokią baimę. Nejauku buvo ir pabudus parke prie savęs pamatyti dviejų metrų ilgio driežą ir spėlioti, ar tai nuodingas komodo drakonas, ar tik smalsus varanas. Jos kvatojo, bėgdamos paskui paskutinį sunkvežimį į miestą, dardantį keliu iš paplūdimio su  joms šaukiančiais besišypsančiais vietiniais, patogiai įsitaisiusiais po dangumi su kokosų sultimis ir besispaudžiančiais, kad joms liktų vietos. Ir juk visai nesvarbu, kad jos beveik verkė kelias valandas klaidžiodamos per liūtį Malaizijos atogrąžų miške ir niekaip nerasdamos drugelių parko, nes galiausiai įėjus pro vartus ir pamačius tūkstančius įvairiaspalvių tobulybių jos pratrūko juoktis. Ji niekada nebūtų patikėjusi, kad kada nors su tailandiečias skros vandenį kateriu, glostys laukinį povą ar naktį bėgs į vandenyną iš ten stebėti dangaus žibintų. Ne, ne viskas buvo svaiginančiai gražu, nes Azija visada žino, kaip parodyti ragučius. Buvo ir šiek tiek nusivylimų, ir trupučio ašarų, bet visa ta patirtis buvo neįkainojama ir ji nesigailėjo nė akimirkos.

Ji jautė, kad per paskutinius pusę metų ji sunyko, leido mokslams ir namų ilgesiui ją visiškai palaužti; ji pamiršo ambicijas ir tikslus, pamiršo, ką reiškia šypsotis sau pačiai ir būti dėkingai gyvenimui. Bet tas mėnuo, tas vienas nuostabus mėnuo keliaujant ją įkvėpė prisiminti, kad atstumas tėra skaičius, o laikas bėga greičiau už viską pasaulyje. Už penkių mėnesių ji šypsosis mamai, skaitys knygą ant suoliuko prie Neries, darys kavą geriausiai draugei, važinėsis dviračiais su tėčiu, žiūrės filmus su išsiilgtais draugais, klausysis katytės murkimo, valgys ledus Weston Parke, pabus savoje lovoje, pasakos apie Aziją išsigandusioms močiutėms, pusryčiaus sode, stebės žvaigždes paplūdimy su berniuku, vesis senelį valgyti picų ir pagaliau įsikraustys į naujus namus su mergaitėmis. Teliko dar truputį palaukti! Svarbiausia, kad nėra nieko vertesnio... O ji buvo beveik pamiršusi.