Trečiadienio paryčiais besimerkiančiomis akimis pėdinau lėktuvo link. Buvo šešios ryto, o aš susivėlusi, nemiegojusi ir irzli. Įlipau viena paskutinių, mat labai nemėgstu grūstis su besistumdančia minia, kai žinau, kad vis tiek visi gaus po vietą. Kokio velnio?! Klestelėjau priekyje, išsitraukiau grotuvą su John Mayer ir užsimerkiau. Nenoriu nieko įžeisti, ir žinau, kad tikrai nereikia skirstyti visuomenės į stereotipus, bet labai nemėgstu skrydžių iš Lietuvos į Angliją ir atgal. Didžioji dalis sėdinčiųjų - pasipūtę emigrantai, išdidžiai išsitraukę savo naujausius iPhone ir Rolex, įtartinai blizgančius pigumu. Trejetą valandų tenka klausytis pokalbių, koks šlamštas Lietuvoj, kaip gauni skatikus ir net kavinėj pavalgyt negali, mat pinigų gaila. O čia, matai, padirbę fabrikuos visi turtuoliais patampa - ne tik turtuoliais, bet dar ir inteligentais, mat tie likę Lietuvoj nelabai gudrūs, jei pasilieka išdidžiai dirbti gimtojoj šaly, kad ir už mažiau. Tokie pokalbiai mane labai erzina, tad visad stengiuos kuo garsiau klausytis muzikos ar snausti. Ir štai, po gal dvidešimties minučių pramerkus akis, pradėjau dairytis aplink, ir vienas vienutėlis žmogus praskaidrino mano rytą. Greta manęs, kitoje eilėje sėdėjo jaunutė mergina, pagal viską sprendžiant - studentė, kaip ir aš. Be auksų, be makiažų (atrodo, kas gi tepliotųsi šeštą ryto? bet visos moterys aplink mane buvo su dirbtinėmis blakstienomis, mėlynais akių šešėliais ar skaudžiai raudonais lūpdažiais), ir išvis, tokia paprasta ir kažkuo miela. Ir būtumėt matę mano veidą, kai ji iš kuprinės išsitraukė knygą. Seną seną, suklijuota lipnia juosta nugarėle, pageltusiais lapais ir kaina, užrašyta dar kapeikomis. Zalytis Janis, Meilės vardu. Visi aplink žiūrėjo į ją kaip į ateivį, vieni nustebę, kiti, rankose laikantys savo planšetinius kompiuterius ar bent išmaniuosius telefonus, kone su užuojauta ir pašaipia šypsena. O man, bliamba, buvo taip gražu. Šiaip nesu nei labai sentimentali, nei ką, bet mergaitė tame lėktuve su sena lietuviška knyga buvo gražiausias dalykas tą dieną.
visada šypsausi. džiugu, kad sugrįžti vis, labai gera skaityti :}}
ReplyDeleteLyg pati parašius būčiau. Įtariu, kad tą anktų trečiadienio rytą buvau tame pačiame lėktuve. Ir lygiai taip pat jau pavargstu stebėtis merginom su aukštakulniais ir dirbtinėm blakstienom, visom kalbom kaip UK gerai o Lietuvoj blogai. Bet kaip gerai Lietuvoj pinigus fabrikuose uždirbtus išleisti. Ar dar geriau savo netikro invalidumo benefitus. Fui. Gaila mergaitės su romantiška knyga nemačiau, o ir pati traukiau iš kuprinės 'nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės' vadovėlį. Šiaip ar taip, nežinau, kada skrydžiai taps malonesni, kada kaleiviai liausis skubėti stovėti eilėje ir grūstis alkūnėm, stotis dar lėktuvui nenusileidus, kad galima būtų nebesigėdyti kai stiuordesė turi tris kartus vis garsiau pakartoti , jog liktų sėdėti savo vietoj visi. Tai lietuviška knyga tokiame kontekste, arba mano atveju, netikėta pažintis su įdomiu žmogumi, kai gali dvi valandas praleisti klausinėdamas ir pasakodamas viską viską nuo pradžių nes nežinai nič nieko - yra puiki dovana praskaidrinti kelionę.
ReplyDeleteIr aš iš tų emigrantų kur stebisi... Skristi teko irgi labai anksti rytą, neturėjau jėgų net sukramtyt ką nors, o jau makiažas... :D
ReplyDeleteTik štai kalbų negirdėjau jokių, skaičiau knygą (elektroninę), tai pats geriausias dalykas kurį atradau, technikos stebuklas leidžiantis užsienyje skaityti begalę knygų neapkraunant savęs ir lagamino, bandžiau sudėlioti Kubiko rubiką ir tiesiog plepėjau su draugu, kaip gi mums emigrantams seksis :)
Ech, kaip smagu skaityti :) Neatsidžiaugiu su kitais skaitytojais, kad smagu jog grįžai :) Su kiekviena diena vis laukiu ko nors :D
Ne nu bet kaip faina grįžt į savo mažytę bendruomenę, šakės :D
ReplyDelete