"But love the one you hold/ And I'll be your goal"

Šiandien pabudus užtrukau kelias minutes susivokti, kad rytoj gruodis. Kur dingo tos dienos? Savaitės?! 'Time flies when you're having fun'. Umm. What's 'fun'? Pamiršau, ką reiškia draugai, ilgi jaukūs vakarai, galų gale ir tie trumpi pasivaikščiojimai. Mokomės tiek, kad kad vietoj kiniškos arbatos pradėjom gerti importuotą Lipton - 'greičiau paruošim, sugaišim mažiau laiko, daugiau išmoksim'. Iš pradžių be proto liūdėjau, kad atkeliavau į tokią šalį, o pažinti jos kultūrai paprasčiausiai neturiu laiko, bet galiausiai ir to liūdesio neliko. Jaučiuosi kaip koks užprogramuotas robotukas, kuris nebemoka gyventi.

Bet praeitą savaitę, kai su kambarioke apie antrą nakties vis dar ruošiantis rytdienos paskaitoms iš niekur nieko pradėjom kvatotis, o po to verkti, nusprendėm spjauti į viską bent porai dienų. Lygiai pusė iš mūsų, atvykėlių, neišlaikė egzaminų ir mudvi išsigandusios pasižadėjom, kad niekada nenustosim be galo be krašto mokytis, bet šįkart rimtai susirūpinom, kad pavažiuos stogai. Vis dar užverktomis akimis nusipirkom traukinio bilietus į Šanghajų savaitgaliui, ir žinot, nesigailėjom nė akimirką. Kad ir kiek keliavau, dar nebuvau mačiusi nieko labiau gniaužiančio kvapą - visos tos šviesos, dangoraižiai, laivai, iškabos... Pasijauti lyg nematomas atomas toje sumaištyje, bet užsipildai tokiu visiško saugumo jausmu. Nemoku paaiškinti, bet turbūt ir bandyti neverta - esu tikra, kad kiekvienas jaustųsi skirtingai.

Taigi mes, prisiminusios ką reiškia turėti galimybę pusryčiauti saulėto parko kavinukėje, bastytis gatvėmis ar galų gale apsipirkinėti, grįžom į tuos nesibaigiančius darbus. Kad ir kaip buvo gera, po to gurkšnio laisvės be galo sunku pasitikti realybę. Galiu prisiekti, kad aštuoniolika valandų per parą matyti prieš save tuos pačius vadovėlius man ima sukelti fizinį skausmą. Bet šiandien supratau, kad rytoj gruodis. Gruodis! Tik pora savaičių iki egzaminų, ir viskas. Ilgos ilgėliausios atostogos, maistas, miegas... Kalėdos... Ir galiausiai Naujieji, mano vienintelis įkvėpimas nepasiduoti. Taip ir įsivaizduoju - naktis, paplūdimys, fejerverkai danguje virš Melburno ir mylimasis šalia. Jau dabar jaučiuosi kaip princesė iš Disnėjaus pasakų, belieka tik sulaukti. Bet kai laikas taip lekia, neturėtų būti labai sunku:)

Linkėjimai, katinukai. Tikiuosi laikotės gerai;*

'and in one little moment it all implodes'

it's finally here!

'we don't claim to be perfect, but we're free'

秋高气爽 - 'the clear autumn sky and crisp air'

Razorlight - Wire to Wire

Kaip skrieja laikas! Taip įsisukau į darbus, kad net nepajutau, kad jau du mėnesiai, kaip aš čia. Viskas, ką tematau diena iš dienos, tai universitetas, darbas, ruošimasis egzaminams (pradedam jau poryt!) ir kelios valandos miego. Mokytis taip sunku, kad norisi verkti - į oro uostą lydėti teko jau tris žmogučius, kuriems visko pasidarė per daug... Bet kad ir kaip viliotų galimybė grįžti namo ir viską pradėti nuo nulio kitoje srityje, pasiduoti dar neketinu - vis tas mano naivus užsispyrimas. :) 

Tad nepaisydama slogos ir vis stiprėjančio kosulio, susisupau į didžiulį ir šiltą vaikino megztinį, pasidariau jazminų arbatos ir padengiau lovą konspektais. Gal ir netobulas sekmadienis, bet už lango šviečia saulė, tolumoje galiu girdėti čiulbantį paukštuką (kad jūs žinotumėt, kaip retai tai atsitinka!), o veide nuo pat ryto šypsena. Kodėl? Nežinau. O kodėl ne? :)

The Temper Trap - The Sea Is Calling

everlong

wonderwall

Pasiilgau jaukiausių savo naktinių, didžiulių ir šiltų. Ir tų sekmadienių rytų žiemą, kai jaukiai į juos susisupusi, susivėlusiais plaukais ir užmiegotom akim, tylutėliai tipendavau į virtuvę pasidaryti puodelio kavos. Ant medžio grindų į tūkstančius dalelių pasklisdavo auksiniai spinduliai, taip jaukiai priderinti prie baltutėlio sniego už lango ir giedro, mėlynų mėlyniausio dangaus. Kartais sliūkindama pro svetainę pamatydavau, kad ne aš viena tokia ankstyva. Senutėlis, tamsus, nors saulėje kiek rausvas molbertas ir didžiulė drobė, tokia paslaptinga ir daug žadanti. Svaiginantis dažų kvapas, milžiniška medžio paletė, kuri savaime atrodo kaip meno kūrinys, ir tapantis tėtis, su neįskaitoma veido išraiška. Žinau, kad kažkas sukasi jo mintyse, ir jis nekantrauja išsiaiškinti, kas gi tai bus. Rezultatas visada tūkstančius kartų skiriasi nuo pradinės idėjos. Girdžiu tylią muziką jo ausinėse, matau įkvėpimą akyse, ir nejučiomis sulaikau kvėpavimą, nedrįsdama trukdyti. Po kelių akimirkų į mane pakyla jo akys, ir jis su šypsena tiesia antrą teptuką, klausdamas, ar prisijungsiu.

Šią akimirką, rodos, bet ką atiduočiau už galimybę.

Purple Mountain

mooncakes

There we go, I've just complained about studying like crazy and got a week of holidays. Completely forgot it was the 15th day of 8th month in the lunar calendar! Moon festival, you are amazing :)

You know guys, I may have turned into a compete geek, but I started to learn how to manage my time. I got used to it! It doesn't take me >that< much time to prepare for everything, and on weekends I even find spare time to check out another cool place down town or just chill in bed with skype for an hour or two. If I have Internet, haha (you don't even want to know about Chinese connection, trust me). It's crazy how much I miss people back in Lithuania or England and how little I get to talk to them... One thing I'll never get used to for sure is the time difference!

....and the lack of fresh vegetables. I get a lot of questions about Chinese canteen, and it actually isn't that bad. Just everything is deep fried, baked or boiled, and as you may already know I'm a salad person! Nah but it's fine. I can't believe how much my food-related vocabulary improved since coming here (I used to recognise like 2 characters in a name - like chicken and noodles, and ignore the rest five, which often meant chicken claws or its head... Now I know what to avoid! Hah). Also, dumplings and pastries and basically anything is super delicious. And cheap! You get a huge bowl of delicious food for literally cents on the street. And in super-posh restaurants you leave 10-15 LT which is pretty amazing too. It's just literally impossible to be a vegetarian in China. You're lucky if you don't get raw meat or a heart or A FACE of some poor creature! I'm doing my best to stick to poultry, which is still a challenge for me as I haven't eaten that in ages.

What also surprised me was the nightlife. I only went out a couple of times (I'm telling you, I >did< become a nerd), but I've never ever seen more exclusive clubs in my life! Red carpets, leather sofas, crystal glasses of champagne served with seafood, millions of chandeliers... And wherever we go we're VIPs. Free entry, no face & dress control, free drinks all the way... Promoters fight for us! So strange, but I really can't complain :)

I'd love to have something to say about shopping in China, but I haven't had time for that since I came which was over a month ago. At first it scared me, seeing only either designer shops where I couldn't afford a pair of tights or cheap-and-oh-so-Chinese shops (there is literally another world underground!), where all the clothes look simply ridiculous. You can get panda caps covered in glitter, plastic heels you would normally see in red-light districts, jumpers made of feathers and anything else you can imagine. Thankfully, later I came across an endless number of normal western shops  (way more expensive than in Europe, sadly), but at least I'm safe, haha.

I realised I've been quite selfish and have been using my lack of inspiration as a reason for not posting, but hey, I'm in China! If anything else interests you, feel free to ask :)

In the meantime, I'll pack my textbooks (yeah, first day of holidays will be spent studying just like the rest of them), and head to Starbucks. I really really need a cup of good coffee and a change of environment, as my desk in my room is slowly starting to make me feel sick.

I think I'll grab a mooncake on the way as well, it's a festival after all! :)

Have a great week, you all ;*

R.E.M. - At My Most Beautiful

O gera gi buvo pabėgti. Gražiausius prisiminimus sukelianti muzika jos ausinėse, kelias, kuriuo dar niekad nebuvo ėjusi, ir gaivus, beveik pavasariškas vėjas. Ji prisiminė tokius savo pasivaikščiojimus pavakariais prieš kelis mėnesius, kurie dabar atrodo kaip ištisi metai, o dailūs britų namukai, prižiūrėtos vejos prie jų, lygūs keliai, švara ir tyla - tarsi kitas pasaulis. Prisiminė, kaip būtų gera eiti senuoju keliu, kur tesutinki vieną kitą svajotoją kalvų ir miškų fone; kai stebi, kaip viskas rausta leidžiantis saulei ir kaip tave visą užpildo žydinčių medžių kvapas. Ne, šis jos pasivaikščiojimas buvo kitoks. Nebegalėjo užsidaryti savo mažame pasaulyje, į kurį įsileido tik muziką ir mintis. Čia ji turėjo judėti lėtai, bet ne dėl to, kad leistų akims pasidžiaugti vaizdais ar plaučiams gaiviu oru - ji buvo nešama srauto žmonių. Iš visų pusių girdėjosi šauksmai, mašinų signalai, surūdijusių dviračių stabdžiai, kartas nuo karto pasigirsdavo ir miesto garsų išgąsdintų vištų klegesys ar žmonių, laukiančių vargšelių savo lėkštėse, nekantrūs riksmai padavėjams. Čia ji turėjo ne tik žiūrėti po kojomis, nes asfaltą tirštai dengė neaiškios kilmės maisto ir nuotekų liekanos bei apipuvusios šiukšlės, bet akies krašteliu stebėti ir tai, kas dėjosi virš galvos, mat žmonės mėgo pro langus išpilti nuoviras ar prireikus nusispjauti, jau nekalbant apie senutėlius kondicionierius, kurie kas porą metrų privertė apeiti nedidelę dvokiančią srovelę, krentančią iš keliasdešimto aukšto. Ji galėjo rinktis maršrutą vos už keleto kvartalų, kur patraukliai viliojo didelės erdvės tarp prabangiausių pastatų, vitrinose akį traukė dizainerių kūriniai, o ore dvelkė Chanel No. 5, bet tądien ji norėjo kažko kito.

Ir visgi tas pasivaikščiojimas jai patiko. Nors ir labai skyrėsi nuo to, kas paprastai išblaškydavo nuo liūdnų minčių, tai vis dėlto buvo šioks toks pabėgimas. Nuo realybės, nuo savęs, nuo to nuovargio. Nuo valandų, praleistų universitete, ir tų dar ilgesnių, mokantis namie. Ji nežinojo, ar iškris. Niekas nežinojo. Jos draugės verkė, draugai trankė direktorių duris, bet niekas nesikeitė. Jie visi atsidūrė ne ten, kur turėjo, ne ten, kur jiems buvo žadėta. Prasidėjusios paskatos nustelbė visus Kinijos įspūdžius, ištrynė visus kelionių planus ir skaudžiai sudavė per veidą. Juk vargiai galima po šešių mėnesių, praleistų mokantis naują kalbą, dalyvauti diskusijose apie tarptautinės rinkos kaštų struktūrą ar panašias temas. Atsidūrė jie prie pažengusiųjų, o keisti grupės neleido senasis universitetas, tad jiems teliko kažkaip kapanotis. Ir nors didesnė pusė pasidavė, ji užsispyrė likti prie tų, kurie dar bandė. Ji niekada gyvenime nesimokė daugiau, bet tai jai pradėjo savotiškai patikti. Nors laisvo laiko kartais vos užteko pakalbėti su artimaisiais prieš miegą, ji truputį savimi didžiavosi. Ne dėl to, kad sparčiai tobulėtų, nes tų penkių šešių valandų vakarais vos užteko pasiruošti kitos dienos tekstams, ir ji visiškai nejudėjo pirmyn. Dėl to, kad pagaliau išmoko susidėlioti prioritetus, užsispirti ir nepasiduoti pačioje pradžioje. "Ironiška,- galvojo ji,- juk taip bijojau, kad Kinija manęs per daug nepakeistų. Ir štai, nepraėjo net mėnuo, o pati savęs nepažįstu."

Su tokiomis mintimis ji judėjo pirmyn, pervargusi, bet laiminga. Kaip ir kaip buvo nelengva, Kiniją ji mylėjo visa širdimi. Ypač naktį! Nieko nėra gražiau už Kiniją naktį. Tūkstančiai, ne, milijonai lempučių, žybsintys dangoraižai, ryškios šviesos laivuose, nušviečiančios juodą kaip dangus upę, bauginančiai garsios cikados ir švelnutėliai bambukinių fleitų garsai, gatvėje keptos žolelių duonos kvapas ir šypsena veide. Ir nors ji nežinojo, kada vėl turės laiko visu tuo pasidžiaugti, širdutėje buvo gera, kad spėjo nors kiek viso to patirti, ir kad labai prireikus, galės nuo realybės pabėgti į tą magišką naktį ir klajoti, klajoti, klajoti.

Gera ir dėl to, kad turėjo didžiulį palaikymą ir kažką, dėl ko ji sakė niekada nepasiduosianti. Vakarais guodė mama, šiltai drąsino geriausia draugė, o berniukas, pamatęs pirmos paskaitų dienos ašaras, bėgo į paštą išsiųsti šokolado ir kas naktį grojo saksofonu, kol ji užmigdavo. Visa tai ją privertė šypsotis ir norėti dar daugiau dirbti, dar labiau stengtis. Dėl mylimųjų, dėl savęs ir dėl to vaikiško principo. 

Ji paspartino žingsnį. "Pailsėjau, o svajoti nėra laiko,- galvojo ji,- galbūt dar kada nors."