...

Tą kartą ji nelabai suvokė, kas vyksta aplink. Galbūt naktis ir lietus pridėjo viskam dramatiškumo. Ji įsėdo į nedidelį autobusiuką, pati viena, apsikabinusi didžiulę pagalvę. Už nešvaraus stiklo liko viskas – tėvai, namai, draugai, devynioliką metų tryptos įgrisusios gatvės ir visa kita, kas buvo bent kiek brangu. Staiga autobusiuke ji pasijuto… nieku. Ji nebuvo asmenybė, neturėjo nuomonės, neturėjo raudono diplomo, nebuvo nei kiek svarbi. Jos maži pasiekimai nieko nereiškė. Autobuse ji buvo masė. Į ją tingiai žiūrėjo ką tik pabudusių akių poros, su lengva pašaipa spėliojančios, ar ji verks. Iš tiesų ašaras ji ryte rijo, tik niekam to neparodė. Nusisuko į langą, susisuko į kamuoliuką ir žiūrėjo į mėnulį. Nežinojo, kas bus. Tuomet, regis, jos tikslus kelionės adresas neegzistavo, ji važiavo į niekur. „Kodėl? ,– klausė ji,- kodėl viską metu, viską šitaip palieku?“ Kažkur viduje sukirbėjo kadaise stropiai atrepetuotas atsakymas, bet ji nebekreipė į jį dėmesio. Niekas nebeturėjo prasmės. 

Pakeliui autobusiukas rinko daugiau ir daugiau keleivių. Ilgainiui žmonės grūdosi, jų tašės buvo sukrautos praėjimuose iki pat lubų, į jos šoną skaudžiai įsirėžė lagamino rankena. Kilo mintis, kad kelio atgal nebėra, bet ji suvokė, kad jo nėra jau mėnesių mėnesius. Viskas. Ji važiuoja.

Autobusiukas po kelių valandų privažiavo prie milžiniško dviaukščio autobuso su priekaba. Akies krašteliu pamačiusi, kad jos daiktus deda į bagažinę, ji nieko nebelaukė ir šmurkštelėjo vidun. Nieko labiau nenorėjo nei kažkur susirangyti ir pabandyti užmigti. Impulsyviai užlipusi į antrąjį aukštą, ėjo pirmyn. Dar daugiau smalsių žvilgsnių. Ji rado laisvą vietą priekyje ir pasidėjo daiktus. Širdyje tikėjosi, kad ankstesnis šios vietos šeimininkas nebūtų tik išlipęs parūkyti. Ji nebenori keltis. Ši sėdynė kol kas vieninteliai jos namai. Laimei, niekas neatėjo. Užmigti, aišku, nesisekė, tad ji pradėjo žvalgytis aplink.

Darbininkų klasė. Juodadarbiai. Grėsmingi vyrai, prakirstomis nosimis, nubrozdintais skruostais ir užtinusiomis akimis. Kas antras nagas tiesiogine to žodžio prasme nuplėštas. Jiems nė motais. Moterys – įsikandusios cigaretes dantyse, apsirengusios prastai, bet nevengiančios savęs parodyti. Vulgarios. Vyriškos. Jai buvo baugu. Ji buvo tokia mažytė mažytė, apleista, susigūžusi savo sėdynėje. Akivaizdžiai jauniausia, ir akivaizdžiai vienintelė, nevažiuojanti užsidirbti. Kaip mat pasigirdo kuždesiai „Ten niekas nesėdi? Ji viena per dvi sėdynes, ŠITA? O mes čia spaudžiamės. “ Jai buvo nejauku, tačiau nė motais. Sėskitės, kad norit. Tačiau niekas prie jos nesiartino. Iš jos rankinės kyšantis vadovėlio kampas tame autobuse jai suteikė kažkokios nematomos galios.

Kelias buvo ilgas. Ji visą laiką sėdėjo sukandusi dantis ir klausydamasi, kas kiek veža kontrabandos. Stengdamasi nejausti pykinančio pigiausios naminukės kvapo, tvyrančio virš jos. Bandydama atsiriboti. Tačiau suprato viena: namo ji nenorėjo. Norėjo kuo greičiau nuvažiuoti, išlipti iš šio mažo šlykštaus pasaulio ant keturių ratų ir nebebūti jo dalis. Parodyti visiems, kad ji važiuoja gauti išsilavinimą, turbūt vienintelė per abu autobuso aukštus. Norėjo kuo greičiau nutaisyti šypseną universiteto atstovams ir negalvoti, ką jie mano apie jos tėvynainius. Jai buvo gėda, bet tuo pačiu gaila. Ji niekaip nesuprato, kodėl, ir pyko ant savęs, nes norėjo visų jų nekęsti, bet jie paprasčiausiai buvo apgailėtini. Giliai širdyje ji suvokė, kad darys viską, kad niekada prie to nepriartėtų. Niekada. Jei reikės, ji pamirš savo socialinį gyvenimą, savo pomėgius. Pirmą kartą gyvenime ji nusiteikė žūtbūt mokytis. „Keista,- galvojo ji,- kad tokie pasibjaurėtini dalykai gali būti tokie motyvuojantys.“

Tačiau tokios mintys tetruko kelias, daugiausia keliolika valandų. Ilgainiui ji suprato, kad nesvarbu, su kuo ji važiuoja. Ji jiems nepriklauso. Pasirodė, kad pirmajame aukšte važiavo ir pora panašaus amžiaus žmonių. Ji pasijuto geriau. Per nekenčiamą Lenkiją riedėjo klausydamasi Sauliaus Mykolaičio ir melsdamasi, kad tik neišsikrautų grotuvas. Negalėjo likti viena. Taip ji važiavo, pusiau snausdama, pusiau niūniuojanti. Diena slinko lėtai, bet jai neatsibodo. Prie ilgų kelionių autobusu buvo pratusi, nors, tiesa, pirmą kartą važiavo be draugų. Širdyje ji negalėjo atsidžiaugti, kad šitaip ji važiuoja pirmą ir paskutinį kartą. Kitąsyk jau žinos, kur gyvena, kurioj pusėj oro uostas ir kokiu traukiniu iš jo važiuoti, kur lipti ir į kokį autobusą sėsti. Pirmąjį kartą ji tokiam stresui nesiryžo, pasirinko variantą nuo durų iki durų. Guodėsi, kad gali pasiimti kur kas daugiau daiktų, nors išties daiktai jai buvo nė motais.

Kuo toliau važiavo, tuo galvoje šviesėjo. Viskas ne taip jau ir blogai. Iš tiesų, niekas nėra blogai. Kai kitą rytą pabudo Prancūzijoje, nesulaikė šypsenos. Pagaliau, su Lenkija baigta. Visą tą laimę pasirūpino sutrypti vairuotojas, užlipęs į antrąjį aukštą ir visiems dalinantis alkoholinių gėrimų ir cigarečių kvitus. Vežėjai pasirūpino, kad visų tašės būtų prikimštos svaigalų. Jei galima uždirbti, kodėl gi nepasinaudoti proga? Ji jau buvo susitaikiusi, kad išvažiuojant iš Euro tunelio jai lieps išlipti, ją visą iščiupinės ir visų akivaizdoje rausis po jos daiktus. Tai prieš savaitę tame pačiame autobuse nutiko jos draugei. Tačiau vairuotojas pro ją praėjo, atsisuko ir nuleidęs akis teištarė: „Tau neduosiu, gerai?“. „VIEŠPATIE,- galvojo ji,- KAIP GERA ATRODYTI JAUNAI!“ Vairuotojas turbūt išsigando, kad ji skųsis tėvams, o šie kam nors rimčiau. Arba, kad pasienyje tikrai vers lauk jos daiktus, nes ji net neatrodo kaip pilnametė. Nesvarbu. Ji tik negalėjo atsidžiaugti, kad netapo šio purvino žaidimo dalimi. Šitaip, palengvėjimas po palengvėjimo, ji artėjo prie kelionės pabaigos. Ironiška, bet dviejų aukštų autobuse pakeliui į Angliją ji buvo vienintelė, mokanti anglų kalbą. Pasienio pareigūnai ją tiesiog mylėjo, buvo neįtikėtinai draugiški, paslaugūs ir šilti. Faktas, kad važiuoja ten, kur geriau, ją ramino.

Pagaliau pasiekus Londoną jai teko vėl persėsti. Autobusas nuvažiavo į purviną, apleistą aikštelę, kur laikomi saugojimui skirti konteineriai. Ten jį pasitiko trys autobusiukai. Jai teko šlykščiai žalias su dar šlykštesniu vairuotoju. Beje, talentingu. Mat vairavo jis kairiąja alkūne. Rankos buvo užimtos saulėgrąžų sėklų pakeliu, cigarete, išmaniuoju telefonu (taip, jis rašė žinutes abiejų rankų pirštais), siuntų tvarkaraščiu ir racija. Viskas vienu metu. Vairuotojas akis į kelią pakeldavo vidutiniškai kas dvidešimt sekundžių, padarydavo staigų posūkį, nes jau būdavo benukreipiantis autobusiuką į šoną, ir toliau užsiiminėjo savo veikla, lėkdamas maždaug 130 kilometrų per valandą greičiu. Keikėsi baisiau už girtuoklį. Autobusiukas buvo senutėlis, ir ji tik spėliojo, už kiek kilometrų jis subyrės. Spaudžiant greičio pedalą sėdynės pamažėle atvirsdavo 90 laipsnių kampu, vėliau stipriai kresteldavo atgal, taip, kad barškėdavo dantys. Visu garsu grojo klaiki rusiška muzika. Jai jau buvo vis tiek, per paskutiniąsias kelias paras buvo išmokusi atsiriboti. Tiesiog tikėjosi, kad nuvažiuos sveika.

Ir nuvažiavo. Pavėlavusi maždaug dešimčia valandų nei kad buvo žadėta. Prisiregistravo, pasiėmė raktus ir nuvažiavo prie bendrabučio. Buvo pasirinkusi pigiausią centre esantį variantą, tačiau išlipusi negalėjo atsitokėti. Ji buvo nuostabaus senovinio pastato vidiniame kieme. Užlipusi į savo butą išvydo moderniai įrengtą koridorių, vonios kambarį ir virtuvę. Buvo tylu. Atsirakino savo kambarį. Didesnis nei tikėjosi, jaukus ir… savas. Išsikraustė daiktus, nuėjo į dušą ir netruko užmigti.

Rytą pabudo keistai pailsėjusi. Pasidarė kavos ir išėjo į miestą apsižvalgyti. Buvo palyginti ankstus sekmadienio rytas, žmonių beveik nebuvo, tik prasilenkė su keliais taip pat klaidžiojančiais studentais su universiteto žemėlapiais. Miestas buvo neįtikėtino grožio, tarsi iš filmų. Pastatai senoviniai, bet tarp jų įsimaišę modernūs nė kiek negadino bendro vaizdo. Daug kalvų, nuo kurių matėsi neįtikėtino grožio peizažai. Ji jautėsi beveik kaip gamtoje, modernioje, urbanizuotoje gamtoje. Ši vieta buvo tarsi sukurta jai.

Ji šypsojosi, nuoširdžiai šypsojosi. Ji buvo paprasčiausiai laiminga.