December 18

Pagaliau sulaukiau tokio ryto, kai lauke nosį spaudžia šaltukas, ir pirmą kartą nuo atvykimo įkvėpus nesijaučia to begalinio užterštumo, tik išsiilgta gaiva. Viską pamažu padengia ryškūs kylančios saulės spinduliai, tik melancholiškai tetrūksta sniego… Bet juk nerekia per daug norėti. Viduje po ilgų mėnesių pagaliau gera, pagaliau norisi kažkam nusišypsoti, kažkam įsikibti į parankę bėgant gatve namo iš egzamino, mintyse pagaliau skamba muzika, o į galvą pagaliau pasibeldė mintis, kad ateina Kalėdos. Lengva būtų jas ir praleisti, kai nematai nė vienos dekoracijos lauke, parduotuvių vitrinos, rodos, dar nuobodesnės nei įprastai, niekas neieško dovanų ir neniūniuoja ‘Santa Baby’... Bet pagaliau Kalėdos pasiekė ir mane, ir ne tik jos, bet ir tas vidinis gerumas. Nežinau, kodėl paskutinius tris mėnesius buvau kaip nesavam kaily, liūdna, ir kaip niekad nesvajojanti. Tas ištremtumo jausmas vis pirmavo, bet pagaliau aš šypsausi! Ir nesvarbu, kad tai turbūt pats blogiausias metas būti įkvėptai gyvenimo, kai esu pačiame egzaminų sukūryje, bet apie ką daugiau ir begalvoti? JUK MANO LĖKTUVAS UŽ DEŠIMTIES DIENŲ :))))

"It's too cold outside for angels to fly"

Up until yesterday I kept denying Christmas. I kept convincing myself how I didn't need that huge vain commercial thing this year, but it didn't help me feel any better. I have to admit, I've never been more upset for Christmas - thousands of miles away from home, with no one I love the most in a country that doesn't even have Christmas. No, I thought this year I'd just skip the whole deal. No decorations, no hot chocolate, no Christmas music, no 'Love Actually', nothing. I don't want any reminders of how lonely I am. But yesterday... I opened the door of my room and there was a small package on the floor, with a note wishing 'Merry Christmas'. It had the cosiest fairy lights ever, they added up so much to the room!:) I have no idea who did this, but thank you, thank you so much. My room became Christmassy in 5 minutes and my mood switched from denial to fuck it, I'll have cosy little Christmas of my own. Who stops me from finding another lonely soul that isn't going home too? And making a Christmas dinner, and having all those things I'd usually have. Well, almost. But I can snuggle up in my bed with wool socks that my grandma knitted, my boyfriend's jumper, cocoa + marshmallows and 'The Holiday' on my laptop with a little video-call window in the corner of the screen. It's not gonna be the best Christmas ever, but hey, no need to be miserable, right?:)

"But love the one you hold/ And I'll be your goal"

Šiandien pabudus užtrukau kelias minutes susivokti, kad rytoj gruodis. Kur dingo tos dienos? Savaitės?! 'Time flies when you're having fun'. Umm. What's 'fun'? Pamiršau, ką reiškia draugai, ilgi jaukūs vakarai, galų gale ir tie trumpi pasivaikščiojimai. Mokomės tiek, kad kad vietoj kiniškos arbatos pradėjom gerti importuotą Lipton - 'greičiau paruošim, sugaišim mažiau laiko, daugiau išmoksim'. Iš pradžių be proto liūdėjau, kad atkeliavau į tokią šalį, o pažinti jos kultūrai paprasčiausiai neturiu laiko, bet galiausiai ir to liūdesio neliko. Jaučiuosi kaip koks užprogramuotas robotukas, kuris nebemoka gyventi.

Bet praeitą savaitę, kai su kambarioke apie antrą nakties vis dar ruošiantis rytdienos paskaitoms iš niekur nieko pradėjom kvatotis, o po to verkti, nusprendėm spjauti į viską bent porai dienų. Lygiai pusė iš mūsų, atvykėlių, neišlaikė egzaminų ir mudvi išsigandusios pasižadėjom, kad niekada nenustosim be galo be krašto mokytis, bet šįkart rimtai susirūpinom, kad pavažiuos stogai. Vis dar užverktomis akimis nusipirkom traukinio bilietus į Šanghajų savaitgaliui, ir žinot, nesigailėjom nė akimirką. Kad ir kiek keliavau, dar nebuvau mačiusi nieko labiau gniaužiančio kvapą - visos tos šviesos, dangoraižiai, laivai, iškabos... Pasijauti lyg nematomas atomas toje sumaištyje, bet užsipildai tokiu visiško saugumo jausmu. Nemoku paaiškinti, bet turbūt ir bandyti neverta - esu tikra, kad kiekvienas jaustųsi skirtingai.

Taigi mes, prisiminusios ką reiškia turėti galimybę pusryčiauti saulėto parko kavinukėje, bastytis gatvėmis ar galų gale apsipirkinėti, grįžom į tuos nesibaigiančius darbus. Kad ir kaip buvo gera, po to gurkšnio laisvės be galo sunku pasitikti realybę. Galiu prisiekti, kad aštuoniolika valandų per parą matyti prieš save tuos pačius vadovėlius man ima sukelti fizinį skausmą. Bet šiandien supratau, kad rytoj gruodis. Gruodis! Tik pora savaičių iki egzaminų, ir viskas. Ilgos ilgėliausios atostogos, maistas, miegas... Kalėdos... Ir galiausiai Naujieji, mano vienintelis įkvėpimas nepasiduoti. Taip ir įsivaizduoju - naktis, paplūdimys, fejerverkai danguje virš Melburno ir mylimasis šalia. Jau dabar jaučiuosi kaip princesė iš Disnėjaus pasakų, belieka tik sulaukti. Bet kai laikas taip lekia, neturėtų būti labai sunku:)

Linkėjimai, katinukai. Tikiuosi laikotės gerai;*

'and in one little moment it all implodes'

it's finally here!

'we don't claim to be perfect, but we're free'

秋高气爽 - 'the clear autumn sky and crisp air'

Razorlight - Wire to Wire

Kaip skrieja laikas! Taip įsisukau į darbus, kad net nepajutau, kad jau du mėnesiai, kaip aš čia. Viskas, ką tematau diena iš dienos, tai universitetas, darbas, ruošimasis egzaminams (pradedam jau poryt!) ir kelios valandos miego. Mokytis taip sunku, kad norisi verkti - į oro uostą lydėti teko jau tris žmogučius, kuriems visko pasidarė per daug... Bet kad ir kaip viliotų galimybė grįžti namo ir viską pradėti nuo nulio kitoje srityje, pasiduoti dar neketinu - vis tas mano naivus užsispyrimas. :) 

Tad nepaisydama slogos ir vis stiprėjančio kosulio, susisupau į didžiulį ir šiltą vaikino megztinį, pasidariau jazminų arbatos ir padengiau lovą konspektais. Gal ir netobulas sekmadienis, bet už lango šviečia saulė, tolumoje galiu girdėti čiulbantį paukštuką (kad jūs žinotumėt, kaip retai tai atsitinka!), o veide nuo pat ryto šypsena. Kodėl? Nežinau. O kodėl ne? :)

The Temper Trap - The Sea Is Calling

everlong

wonderwall

Pasiilgau jaukiausių savo naktinių, didžiulių ir šiltų. Ir tų sekmadienių rytų žiemą, kai jaukiai į juos susisupusi, susivėlusiais plaukais ir užmiegotom akim, tylutėliai tipendavau į virtuvę pasidaryti puodelio kavos. Ant medžio grindų į tūkstančius dalelių pasklisdavo auksiniai spinduliai, taip jaukiai priderinti prie baltutėlio sniego už lango ir giedro, mėlynų mėlyniausio dangaus. Kartais sliūkindama pro svetainę pamatydavau, kad ne aš viena tokia ankstyva. Senutėlis, tamsus, nors saulėje kiek rausvas molbertas ir didžiulė drobė, tokia paslaptinga ir daug žadanti. Svaiginantis dažų kvapas, milžiniška medžio paletė, kuri savaime atrodo kaip meno kūrinys, ir tapantis tėtis, su neįskaitoma veido išraiška. Žinau, kad kažkas sukasi jo mintyse, ir jis nekantrauja išsiaiškinti, kas gi tai bus. Rezultatas visada tūkstančius kartų skiriasi nuo pradinės idėjos. Girdžiu tylią muziką jo ausinėse, matau įkvėpimą akyse, ir nejučiomis sulaikau kvėpavimą, nedrįsdama trukdyti. Po kelių akimirkų į mane pakyla jo akys, ir jis su šypsena tiesia antrą teptuką, klausdamas, ar prisijungsiu.

Šią akimirką, rodos, bet ką atiduočiau už galimybę.

Purple Mountain