Ray Lamontagne - You Are the Best Thing

We were sitting cosily and sipping tea when it started raining. Usually rain here is just a really light drizzle, but this time it was pouring like crazy. We looked at each other, smiled and started running downstairs just like that, no words needed. To the courtyard, to the streets, to the parks... Jumping in huge puddles, dancing in the soaking fields and lauging like never before.

You know, I've never really noticed how nice it is to feel the smell of rain in your hair after changing into warm clothes... I guess I've never known how to actually appreciate it and enjoy it just like kids do. Better late than never, huh?:)

come take a walk with me

come what may

Į Vilnių pajudėjo traukinys, už kurio dulkėto lango liko geriausios draugės mašina. Sėdėjau pilnutėlėj kupė plačiausiai išsišiepus, bet skruostais viena po kitos ritosi ašaros. Ne, ne dėl išvykimo. Nors paskutinę valandą jis tūkstantį kartų sunkesnis. Ne, tai buvo laimės ašaros. Laimės, kad gyvenime turiu tokią draugę, kuri, tvirtai žinau, visada bus šalia, nepaisant kilometrų tarp mūsų. Jaučiuosi palaiminta, kad išvis turiu tokį artimą žmogų, kuriam pažvelgus į akis kiekvienąkart galiu matyti, kad mūsų draugystė stipresnė nei lėktuvai, skraidinantys mane i Didžiąją Britaniją, tvirtesnė nei keltai, plukdysiantys mano mergaitę i Daniją, ir ilgaamžiškesnė nei Didžioji kinų siena, kuri skirs mus kitąmet. Juk tik mes juokiamės iš nieko, verkiam klausantis dainų, kurių žodžiai nusako mūsų gyvenimus geriau nei kada nors sugebėtume pačios, šokam susivėlusios lovoje ar staigiai surimtėjam apsimesdamos suaugusiomis, kai reikia. Kam nors kalbant susižvalgom, nes abi žinom, ką tuo metu abi galvojam. Žiemą susisupusios į antklodę svajojam apie filmo scenarijaus vertą vasarą, o jai atėjus įgyvendinam viską su kaupu, pačios sunkiai tuo patikėdamos.

Ir kaip vis dėlto gera žinoti, kad nors ir toli, šiuo metu kažkur vaikšto dalelė manęs!
Eina sau, be proto.

every teardrop is a waterfall

Pasiilgau rašymo taip labai, kad, rodos, skauda. O rašyti nėra apie ką. Gyvenimas šiuo metu toks tingus ir ganėtinai pilkas, nesakau, gera, tik gal truputį per nuobodu mano potyrių ištroškusiai sielai. Atrodytų, kaip nuostabu vėl atsiversti Remarką, šįkart su katyte pašonėje, ir beveik mėgautis taip seniai nematytu lietum. Bet išties tesugebu galvoti apie artėjančius egzaminus, ir apie tai, kaip neišeina jiems ruoštis būnant namie. Jaučiuos veltui iššvaisčiusi galybę laiko, to laiko, kurį parskridusi atgal būčiau galėjusi praleisti bastydamasi gatvėmis su draugais. Dabar teks paskubom visus apkabinti, išbučiuoti, ir vėl viską palikus skubėti apsigyventi bibliotekoje. Pažįstamas jasmas, juk lygiai taip pat buvo ir po Kalėdų... Ir nebandžiau savęs apgaudinėti, žinojau, kad čia nepasimokysiu.

Bet štai, už keliasdešimties valandų kils mano lėktuvas, ir neužilgo pasibaigs mano transo būsena. Vėl virs gyvenimas, bent jau už lango, ir retkarčiais pakėlusi akis nuo vadovėlių galėsiu pamatyti visas išsiilgtas šypsenas. Grįšiu į save! 

Bent jau labai tikiuosi.

Bučiuoju ir atsiprašau už tylą,- nebemoku rašyti.

sketch lines of the past

The Kinks - Sunny Afternoon

bed, coffee and strawberries

Jau kelios dienos kaip mėgaujuosi senaisiais namais, šeima ir, rodos, ištisą amžių nematytais draugais. Ir, žinoma, katyte, kurios nebesugebu paleisti iš rankų (kad ir dabar ji žiūri į mane tomis giliai mėlynomis akimis man nuo kelių). Tad šįkart nuo mūsų abiejų - šiltų Jums Velykų, brangučiai!;*