Pasiilgau rašymo taip labai, kad, rodos, skauda. O rašyti nėra apie ką. Gyvenimas šiuo metu toks tingus ir ganėtinai pilkas, nesakau, gera, tik gal truputį per nuobodu mano potyrių ištroškusiai sielai. Atrodytų, kaip nuostabu vėl atsiversti Remarką, šįkart su katyte pašonėje, ir beveik mėgautis taip seniai nematytu lietum. Bet išties tesugebu galvoti apie artėjančius egzaminus, ir apie tai, kaip neišeina jiems ruoštis būnant namie. Jaučiuos veltui iššvaisčiusi galybę laiko, to laiko, kurį parskridusi atgal būčiau galėjusi praleisti bastydamasi gatvėmis su draugais. Dabar teks paskubom visus apkabinti, išbučiuoti, ir vėl viską palikus skubėti apsigyventi bibliotekoje. Pažįstamas jasmas, juk lygiai taip pat buvo ir po Kalėdų... Ir nebandžiau savęs apgaudinėti, žinojau, kad čia nepasimokysiu.
Bet štai, už keliasdešimties valandų kils mano lėktuvas, ir neužilgo pasibaigs mano transo būsena. Vėl virs gyvenimas, bent jau už lango, ir retkarčiais pakėlusi akis nuo vadovėlių galėsiu pamatyti visas išsiilgtas šypsenas. Grįšiu į save!
Bent jau labai tikiuosi.
Bučiuoju ir atsiprašau už tylą,- nebemoku rašyti.
Aš, žinok, nesugebu egzaminams ruoštis namie irgi. Aišku, man tie egzaminai nusimato tik gegužės gale/birželio pradžioje, bet visos peržiūros, kiti atsiskaitymai... Savaitė iki piešimo peržiūros, o aš dykinėju dar vis be darbų...;D
ReplyDeleteVa va, grynai namie kažkas ne to:) ne darbinė atmosfera;D
ReplyDeleteeh, pavydas tau ! pati sėdėdama vilniuj atrodo baigiu supūti ir kasdien skaičiuoju dienas, kiek jų liko iki kelionės namo :/
ReplyDeleteVilniuj!<3 pabandytum Šiauliuose pasėdėti;D
ReplyDelete