come what may

Į Vilnių pajudėjo traukinys, už kurio dulkėto lango liko geriausios draugės mašina. Sėdėjau pilnutėlėj kupė plačiausiai išsišiepus, bet skruostais viena po kitos ritosi ašaros. Ne, ne dėl išvykimo. Nors paskutinę valandą jis tūkstantį kartų sunkesnis. Ne, tai buvo laimės ašaros. Laimės, kad gyvenime turiu tokią draugę, kuri, tvirtai žinau, visada bus šalia, nepaisant kilometrų tarp mūsų. Jaučiuosi palaiminta, kad išvis turiu tokį artimą žmogų, kuriam pažvelgus į akis kiekvienąkart galiu matyti, kad mūsų draugystė stipresnė nei lėktuvai, skraidinantys mane i Didžiąją Britaniją, tvirtesnė nei keltai, plukdysiantys mano mergaitę i Daniją, ir ilgaamžiškesnė nei Didžioji kinų siena, kuri skirs mus kitąmet. Juk tik mes juokiamės iš nieko, verkiam klausantis dainų, kurių žodžiai nusako mūsų gyvenimus geriau nei kada nors sugebėtume pačios, šokam susivėlusios lovoje ar staigiai surimtėjam apsimesdamos suaugusiomis, kai reikia. Kam nors kalbant susižvalgom, nes abi žinom, ką tuo metu abi galvojam. Žiemą susisupusios į antklodę svajojam apie filmo scenarijaus vertą vasarą, o jai atėjus įgyvendinam viską su kaupu, pačios sunkiai tuo patikėdamos.

Ir kaip vis dėlto gera žinoti, kad nors ir toli, šiuo metu kažkur vaikšto dalelė manęs!
Eina sau, be proto.