we found love

Šiandien pirmas oficialus mano vasaros rytas, kai pagaliau galiu rašyti lovoje su kavos puodeliu. Nors kartą galėsiu mėgautis gyvenimu be sąžinės graužaties, kad turėčiau mokytis - negaliu nė apsakyti, kaip gera vakar buvo susirangtyti su draugais parke į vieną didelę krūvą, kad visi kur minkštai atremtų galvas ar nugaras, ir skaityti. Arba vidiniame kiemelyje su visais drybsoti ant žolės iki tol, kol žvaigždes pagaliau uždengė debesys. Arba su juo eiti į ilgą ilgą pasivaikščiojimą, ir laikrodį palikti namie. Ir nors viduje vis norisi verkti, kad visa tai reiškia pabaigos pradžią, pasistengsiu tą liūdesį nukišti kur giliau į kampą ir neišleisti jo kiek galima ilgiau. Dar niekad nemačiau nuoširdesnių šypsenų visų veiduose. Dabar tebūnam nedidelėje grupelėje, kurioje vis keičiasi žmonės, vieni išeina mokytis, kiti pareina iš egzamino, bet tuoj kyla ruoštis kitam. Neužilgo visi bus jau baigę, ir net neįmanoma būtų nusakyti, kiek mes visko priplanavę, kiek mūsų galvose sukasi tobulų pievų leisti naktis, neatrastų vietų klaidžioti pavakariais, neįveiktų stogų pasitikti saulę... 

Sėkmės užbaigiant darbus, katinėliai! Vasara jau tuoj tuoj;*

then you called and changed it all, doll

"what a tale my thoughts could tell"

"they share a life, and it's a fairytale"

Prieš porą dienų mes visos, mirtinai nuvargusios, nusprendėm išeiti pasivaikščioti ir įleisti į plaučius to gryno nakties oro, iki skausmo primenančio vasaros naktis paplūdimy, kai kvepia pušimis, jūra ir įdegusia oda. Darbo vis dar buvo iki kaklo, tad išėjom net nepersirengusios iš naktinukų, kad apsuktume ratą aplink kvartalą ir grįžtume namo vos už kelių minučių. Deja, naktis buvo tokia graži, kad kūnas, kad ir kaip priešinantis mintims, apsisukti nesugebėjo, ir mes klydom vis toliau ir toliau į miglos prislopintus žiburius, į tą jaukią tylą. Nežinau, kaip atsidūrėme parke, tikrai nežinau. Ar kaip su mumis atsirado tas butelis Chilano Merlot Rosé. Bet mes gulėjom ant vėsios žolės, susikibusios už rankų, ir žiūrėjom į žvaigždėtą dangų, kalbėdamos apie gražiausius dalykus. Apie tai, kaip mus pakeitė šie metai, visomis įmanomomis prasmėmis ir dar daugiau. Apie tai, koks stiprus ryšys tarp mūsų, ir kaip mūsų gyvenimai niekuomet nebebus, kokie buvo, net jei jie ir buvo nuostabūs. Apie tai, kiek daug išmokom vienos iš kitų, ir kiek kartu patyrėm. Apie visas tas ašaras, kurios, pasirodo, suartino kaip niekas kitas. Apie visus pirmus kartus drauge, apie visas tobulas smulkmenas, kurios reiškia tiek daug. Apie tai, kaip drauge tapome visai kitais žmonėmis, ir tai geriausia, kas mums kada nors nutiko.

Ir kiek gi daug lemia atsitiktinumai! Juk galėjom būti paskirtos į bet kurį iš keliolikos bendrabučių. Arba galėjom gyventi kituose butuose, ir niekad nesusipažinti. Atrodytų, juk irgi būtų patirtis, kiti nuotykiai ir šioks toks prisirišimas, bet iš visų pažįstamų nuostabių merginų, gyvenančių aplink, prie nieko netraukė susipažinti taip stipriai. Nežinau, ar žinot tą jausmą, bet man kartais būna taip, kad pamatau žmogų ir už keliolikos sekundžių jau žinau, kad noriu būti jo gyvenime. Štai kas atsitiko mums. Visi draugai, kad ir kokie artimi, nenustoja stebėtis mūsų glaudžiu ryšiu, įvardija mus kaip vieną nedalomą vienetą ir šiek tiek baltai pavydi, visa širdimi už mus džiaugdamiesi. Ir visa tai to menko atsitiktinumo dėka. 

Po poros valandų kažkaip atsidūrėme kitame parke, su kitu buteliu vyno ir supratimu, kad žodžiai, kuriuos nutyli dieną dėl nenoro nuskambėti tuščiai, naktyje įgauną pačią didžiausią prasmę. Nugirdęs mųsų pokalbius, prie mūsų prisijungė vienas vaikinas, negaliu nė nusakyti, koks jis įkvepiantis. Jaučiausi kaip penktokė, sėdinti ant žolės ir išplėstomis akimis žiūrinti į jį, su nenumaldomu noru užrašyti kiekvieną jo mintį. Citavo jis kiekvieno filosofo mintis, ne, ne eilutes, bet ištisus puslapius. Ir visi jie turėjo tokią gilią prasmę, tokią didžiulę reikšmę. Dainavo jis lyriškiausias dainas, kuriose nebuvo nė lašelio banalumo, tarsi jo lūpos filtruotų kiekvieną mintį, ir paverstų ją į kažką magiško. Jis sakė praėjusių amžių eiles, kurios naktyje skambėjo kaip gražiausia lopšinė, o jo šypsena vis sakė, kad už gyvenimą nieko nėra gražiau. Kalbėjom ir mes, ne visai blaivios, jausdamosis prieš jį tokios tuščios tuščios... Bet net mūsų, rodos, bereikšmiai žodžiai liko jo mintyse. Vienu metu jis išsitraukė tušinuką ir ėmė kažką rašyti sau ant rankos. Man paklausus, ką jis rašo, jis tik nusišypsojo ir atsakė, kad prieš gerą valandą aš tauškėdama pasakiau kai ką, ko jis nenori pamiršti. Pati net neprisiminiau to sakiusi, bet jam įstrigo žodžiai "some people live for money, some for recognition, some for success. I live to feel". "Gražu" pasakė jis, prieš atsisveikindamas. "O dar gražiau yra tai, ką jūs turit tarpusavy, nežinau, ar jūs pastebit. Vertinkit tai." 

Ryte, sunkiai patikėdamos praėjusia naktimi, susikibusios už rankų nuėjom į tatuiruočių saloną. Visada norėjau kažko mažyčio, nors su didžiule reikšme, žinoma tik man. Dabar visos turim po mažytį 15 ant riešo, klubo ar kulkšnies, kad visą gyvenimą pagalvojus apie mūsų jaukutį 15 butą prisimintume viską, ko išmokom  ir ką iš tiesų reikia vertinti.

Gražus gi tas gyvenimas! 

"Visai kaip pasaka.":)

"tongue like electric, eyes like a child"

Still having exams, still revising for them. Just in a little bit more pleasurable way.:) Just one more week!

Johhny Cash - Hurt

Mielai papasakočiau, kaip man sekasi, bet toks jausmas, kad ne gyvenu, o egzistuoju. Trys egzaminai liko praeity, trys dar laukia; miegą pamažu keičia kava, vis juodesnė, stipresnė ir didesniais kiekiais. Kambarys užverstas konspektais, draugus matau nebent prasilenkdama bibliotekoje, kurioje turbūt greit apsigyvensiu visam laikui. Juolab, kad vakar buvo įsilaužta į mūsų namus, mums visoms būnant viduj. Nebe taip jauku čia būti, kai visąlaik duris varsto policija ir apsaugos darbuotojai. Viskas baigėsi laimingai, tik tos šešiasdešimt sekundžių šoko privertė širdutes daužytis kiek stipriau nei įprasta. Hah, vis nors kiek spalvų į mūsų rutiną.

Sakyčiau, negaliu sulaukti egzaminų pabaigos, bet neapsiverčia liežuvis. Nors ir nežmoniškai kankinuosi, nenoriu, kad viskas baigtųsi. 

Niekada.

O teliko tik tas trumputis mėnuo...

taking the longer way to the library

carpe diem

beach beach

live by the sun, love by the moon

Niekad nemaniau, kad man galėtų patikti nemiga. Visą naktį blaškiausi nuo vieno šono ant kito, mąstydama apie gyvenimą, kol galiausiai ketvirtą ryto atsikėliau, pasidariau priešpiečius, kuriuos rūpestingai susipakavau kartu su knygomis, ir išėjau į biblioteką. Kad ir kaip bebūtų keista, niekad nesijaučiau produktyvesnė. Esu kupina jėgų, o galvoje tiek minčių, kad po ilgo laiko teko vėl išsitraukti plannerį.

O taip norėjosi tą įkvėpimą išlieti kažkur kitur! Eidama pakeliui negalėjau nesistebėti miesto grožiu, paryčiais jis visiškai kitoks. Saulės spinduliai pasiekia kiekvieną anksčiau nepastebėtą kampelį, nudažydami jį gražiausiomis spalvomis, nuo įdegusios auksinės iki švelnios bronzinės; dangus per sekundes tampa mėlynesnis už sodrią akvarelę, o aplink sukiojasi šimtai mažyčių paukštukų. Atrodo, bet ką atiduočiau už galimybę mesti šalin knygas, riešą tvirtai apsukti fotoaparato dirželiu ir eiti, kur akys veda.

O gaila. Bet dar spėsiu, pamatysit!

;*

John Martyn - May You Never

It was around 11 pm on Sunday and we were in our pj's watching Disney movies in bed when friends texted us. We got ready in 10 minutes and met everyone outside, completely forgetting all about sleep. How could you go to bed when you're invited to go to the park?! The group of closest friends, music, bonfires and even fireworks filled the air and you already know how much I love bohemian-like nights.

I don't really know how I'll pass my exams, I probably won't, but it's worth it, it really is.

Sleep tight, lovelies!

"worls-losers and world-forsakers, on whom the pale moon gleams"

Surinkim akimirkas. Visas visas, kurios per pastarąsias kelias dienas nors milisekundę atrodė stebuklingos. Kvėpuokim jomis, išgyvenkim jas vėl. Žinot, kaip tai gali būti sunku? Vis vaikštom nuleidę akis, šypsena nuo lūpų dingsta greičiau, nei kas ją pamatė, viską keičiantis žodis pasimeta ilgame sakinyje, o magija išgaruoja. Vis maniau, kad buitis didžiausias žmogaus priešas. "Svarbūs" dalykai. Gyvenam vien jais, nesusimątydami, kiek daug praleidžiam. Gal dėl to mane vis žavi dienoraščiai, nes vartant senus senus puslapius matai ne tai, kokį pažymį gavai tą dieną, o tai, kas privertė nusišypsoti. Kažkas mažo ir iš pažiūros nereikšmingo. Pamiršto. Ir šypsaisi vėl. Pabūkim visi kolekcionieriais, pasidžiaukim mažais dalykais. Užrašykim juos - nežiūrėkit į mane, dalintis nebūtina. Kad ir per naktį, vieną vienintelę naktį, nutinka tiek daug visko! Nors paprastasis (taip vadinu savęs nepriskiriančius svajotojams) pasakytų, kad tai buvo visiškai įprasta gegužės pirmosios naktis, nelabai tesiskirianti nuo kitų naktų lėbaujant su draugais, pabandykit pasiklausyti, ar tam pritaria širdutė. Juk ji ėmė plakti trigubai greičiau, kai prie draugės droviai priėjo jai patinkantis vaikinas, ir supratai, kad džiaugiesi turbūt labiau už ją. Arba, ar akys pastebėjo, kaip ryškiai švietė žvaigždės nuo universiteto stogo? Ir kaip tai nakčiai tiko į vyną kapsintys pavieniai lietaus lašai. Kaip mylimasis paleido ranką vien tam, kad galėtų pirštais braukti per gitaros stygas, tyliai dainuodamas tavo mėgstamiausią dainą. O ryte tavo plaukai kvepia juo. Kaip draugė ant to paties stogo lengvai sukosi pavėjui, repetuodama savo baleto rečitalį, o jos siluetas mėnulio fone atrodė kaip mažytės dailios fėjos. Kaip prieš užmiegant susiraitei lovoje ir stebėjai, kaip jo rankose vien tau žybsi saksofonas, o džiazas, juodi marškiniai ir naktis taip tiko vienas kitam, kad, rodos, buvo sukurti būti kartu.

Kai visi tie 'dideli ir svarbūs' dalykai nelepina, kai, atrodo, užklumpa tas juodasis periodas, tiesiog surinkim akimirkas. Kartais patys mažiausi dalykai tampa visu kuo svarbiausiu. 

Išdrįskim pamatyti, įsiklausyti, pajausti. Žinau, nelengva, ir galit juoktis, kad norit.
Bet mums, svajotojams, lengviau.