"they share a life, and it's a fairytale"

Prieš porą dienų mes visos, mirtinai nuvargusios, nusprendėm išeiti pasivaikščioti ir įleisti į plaučius to gryno nakties oro, iki skausmo primenančio vasaros naktis paplūdimy, kai kvepia pušimis, jūra ir įdegusia oda. Darbo vis dar buvo iki kaklo, tad išėjom net nepersirengusios iš naktinukų, kad apsuktume ratą aplink kvartalą ir grįžtume namo vos už kelių minučių. Deja, naktis buvo tokia graži, kad kūnas, kad ir kaip priešinantis mintims, apsisukti nesugebėjo, ir mes klydom vis toliau ir toliau į miglos prislopintus žiburius, į tą jaukią tylą. Nežinau, kaip atsidūrėme parke, tikrai nežinau. Ar kaip su mumis atsirado tas butelis Chilano Merlot Rosé. Bet mes gulėjom ant vėsios žolės, susikibusios už rankų, ir žiūrėjom į žvaigždėtą dangų, kalbėdamos apie gražiausius dalykus. Apie tai, kaip mus pakeitė šie metai, visomis įmanomomis prasmėmis ir dar daugiau. Apie tai, koks stiprus ryšys tarp mūsų, ir kaip mūsų gyvenimai niekuomet nebebus, kokie buvo, net jei jie ir buvo nuostabūs. Apie tai, kiek daug išmokom vienos iš kitų, ir kiek kartu patyrėm. Apie visas tas ašaras, kurios, pasirodo, suartino kaip niekas kitas. Apie visus pirmus kartus drauge, apie visas tobulas smulkmenas, kurios reiškia tiek daug. Apie tai, kaip drauge tapome visai kitais žmonėmis, ir tai geriausia, kas mums kada nors nutiko.

Ir kiek gi daug lemia atsitiktinumai! Juk galėjom būti paskirtos į bet kurį iš keliolikos bendrabučių. Arba galėjom gyventi kituose butuose, ir niekad nesusipažinti. Atrodytų, juk irgi būtų patirtis, kiti nuotykiai ir šioks toks prisirišimas, bet iš visų pažįstamų nuostabių merginų, gyvenančių aplink, prie nieko netraukė susipažinti taip stipriai. Nežinau, ar žinot tą jausmą, bet man kartais būna taip, kad pamatau žmogų ir už keliolikos sekundžių jau žinau, kad noriu būti jo gyvenime. Štai kas atsitiko mums. Visi draugai, kad ir kokie artimi, nenustoja stebėtis mūsų glaudžiu ryšiu, įvardija mus kaip vieną nedalomą vienetą ir šiek tiek baltai pavydi, visa širdimi už mus džiaugdamiesi. Ir visa tai to menko atsitiktinumo dėka. 

Po poros valandų kažkaip atsidūrėme kitame parke, su kitu buteliu vyno ir supratimu, kad žodžiai, kuriuos nutyli dieną dėl nenoro nuskambėti tuščiai, naktyje įgauną pačią didžiausią prasmę. Nugirdęs mųsų pokalbius, prie mūsų prisijungė vienas vaikinas, negaliu nė nusakyti, koks jis įkvepiantis. Jaučiausi kaip penktokė, sėdinti ant žolės ir išplėstomis akimis žiūrinti į jį, su nenumaldomu noru užrašyti kiekvieną jo mintį. Citavo jis kiekvieno filosofo mintis, ne, ne eilutes, bet ištisus puslapius. Ir visi jie turėjo tokią gilią prasmę, tokią didžiulę reikšmę. Dainavo jis lyriškiausias dainas, kuriose nebuvo nė lašelio banalumo, tarsi jo lūpos filtruotų kiekvieną mintį, ir paverstų ją į kažką magiško. Jis sakė praėjusių amžių eiles, kurios naktyje skambėjo kaip gražiausia lopšinė, o jo šypsena vis sakė, kad už gyvenimą nieko nėra gražiau. Kalbėjom ir mes, ne visai blaivios, jausdamosis prieš jį tokios tuščios tuščios... Bet net mūsų, rodos, bereikšmiai žodžiai liko jo mintyse. Vienu metu jis išsitraukė tušinuką ir ėmė kažką rašyti sau ant rankos. Man paklausus, ką jis rašo, jis tik nusišypsojo ir atsakė, kad prieš gerą valandą aš tauškėdama pasakiau kai ką, ko jis nenori pamiršti. Pati net neprisiminiau to sakiusi, bet jam įstrigo žodžiai "some people live for money, some for recognition, some for success. I live to feel". "Gražu" pasakė jis, prieš atsisveikindamas. "O dar gražiau yra tai, ką jūs turit tarpusavy, nežinau, ar jūs pastebit. Vertinkit tai." 

Ryte, sunkiai patikėdamos praėjusia naktimi, susikibusios už rankų nuėjom į tatuiruočių saloną. Visada norėjau kažko mažyčio, nors su didžiule reikšme, žinoma tik man. Dabar visos turim po mažytį 15 ant riešo, klubo ar kulkšnies, kad visą gyvenimą pagalvojus apie mūsų jaukutį 15 butą prisimintume viską, ko išmokom  ir ką iš tiesų reikia vertinti.

Gražus gi tas gyvenimas! 

"Visai kaip pasaka.":)