Tomis valandomis, kai nereikia ko nors apkabinti paskutinį kartą, kai šiaip ne taip sulaikom ašaras ir apsimetam stipriais, einam lauk po mažą truputuką pažinti dar nematytų gatvelių, pastatų ir rajonų. Tolyn ir tolyn, kokio visgi dydžio miestas ir kiek mažai laiko! Prieš kelias dienas nuklydom į nerealų rajoną, pasijaučiau lyg pasakoj: aukštos senos akmeninės tvoros, atskiriančios medžius ir upelius nuo siaurų grįstų gatvelių, tobulai prižiūrėtos senovinės mansardos, plotai žalių laukų su gražiausiomis dar nematytomis gėlėmis, upė, palei kurią einant galima rasti net krioklių, ištisi kilometrai parkų, ir viskas taip be proto gražu! Visai kaip iš knygų apie septniasdešimtųjų vasaras užmiesčiuose. Tik orai nedžiugina, dangus tarsi liūdi su visais. Kad ir kiek nuotykių patiriam, šypsotis darosi vis sunkiau ir sunkiau... Beveik norisi kuo greičiau grįžti ir pagreitinti kančias.
Nežinau, kaip išgyvensiu be visko: be mergaičių, be namų, be meilės, be tos visiškos laisvės... Keistas jausmas, kai esi laimingas, bet žinai, kad tuoj tuoj labai skaudės.
labai gerai suprantu, apie ką tu.. pati bandau sugert visas gražias akimirkas į save ir ignoruoti faktą, kad po truputį teks atsisveikinti su visais.. o man laukiant skauda labiau, nei pačio atsisveikinimo metu.
ReplyDeletelaikykis, viskas tik į gerą :]]
juk po metu vel susitiksit.. :)
ReplyDeletePO METŲ! ir ne su visais...
ReplyDeletetada belieka pasakyt, kad reikejo likt Lietuvoj. tada nebutu tokiu skaudziu atsisveikinimu ir kitu liudnu dalyku. pati juk pasirinkai ir turejai numanyt, kad taip bus :)
ReplyDeleteNenumaniau, kad įmanoma šitaip pamilt nepažįstamus žmones per tokį trumpą laiką:) bet ne, tikrai nereikėjo likt Lietuvoj, kiekviena akimirka čia buvo geriausia mano gyvenime;)
ReplyDeleteSveika, o kokiam mieste/miestely tu apsistojus?
ReplyDeleteGyvenu Sheffield'e:)
ReplyDelete