T.V. Carpio - I Want to Hold Your Hand

Vakar širdutė dužo į tūkstančius mažų gabalėlių, kurių, atrodo, niekuomet visų nebesurinksiu. Pasakiau sudie likusiems draugams, savo mergaitėms, savo berniukui, savo namams, savo miestui... Jaučiuosi lyg palikusi save ten, visą savo sielą, visas mintis, jausmus... Grįžau tokia tuščia tuščia, lyg apleistas ant smėlio gulintis kiautas, kuriame kadaise kažkas gyveno. Nežinau, ar esu kada stipriau verkusi, ar esu kada buvusi labiau išsekusi. Taip, nuostabu pagaliau pamatyti išsiilgtus veidus, įkelti koją į tą senąjį gyvenimą ir prisiminti, kaip viskas buvo iki tol. Žinau, kad pamažėle į jį įsivažiuosiu ir apsiprasiu, bet taip pat žinau, kad ne iš karto. Tas mažytis skaičiukas ant riešo ar prie apyrankės tvirtai prisegtas graviruotas gitaros plektras vis primena, kad praėję metai nebuvo tiesiog nuostabus sapnas, jie tarsi šaukte šaukia, kokia turiu būti dėkinga už viską, ką patyriau.

Pasiilgsiu Jo. Tų kavos skonio lūpų, tvirtų rankų, didžiausio jo megztinio ant mano pečių ir saksofono lopšinių. Pirštų tarp mano plaukų, pusryčių į lovą ir bučinių į kaktą. Slampinėjimo po namus jo marškinėliuose, skaitymo parke susiraičius jo glėby ir vakarienių gaminimo gurkšnojant vyną ir klausantis džiazo. Rytinės barzdos, švelniai dreskiančios mano kaklą ir tų rytų, kai jis išjungdavo žadintuvą ir vietoj jo pradėdavo tylutėliai groti gitara, kad dar prieš pramerkdama akis pradėčiau šypsotis. Netikėtų pakštelėjimų į skruostą, einant gatve, ir pakuždomis į ausį ištartų 'morning, lovely'. Nuoširdumo akyse, kai bučiuodamas iškeldavo mane į orą sakydamas 'I missed you', nesvarbu, kad matė vakar. Jo skintų lauko gėlių ant mano stalo ir bučinių lietuje.

Pasiilgsiu ilgų sėdėjimų starbuckse su panelėm, kalbant apie politiką ir knygas, apie aukštakulnius ir keliones, apie vaikinus ir muziką. Pasiilgsiu mūsų karštų keksiukų pusryčiams, salotų pietums parke ir to dieviškai skanaus mūsų firminio ispaniškojo patiekalo vakarienei, kuriam taip ir nesugalvojom pavadinimo. Filmų naktų ir rytinių bėgiojimų, daug juoko ir trupučio ašarų, vakarų prieš einant out, kai visa gerkle dainuodavom Mr. Brightside gurkšnodamos vyną ar mojitus. Šypsenų, patiriant vis ką nors naujo, ir bandomo sulaikyti juoko, policijos pareigūnams duodant paskaitą už grožėjimąsi miestu tam neleistinose vietose. Visų mažų ritualų, tradicijų ir nerašytų taisyklių, kurias turėjom ir kurių šventai laikėmės. Kelionių po Angliją ar nuotykių Italijoje. Visų gėdingų mažų momentų, iš kurių juokdavomės iki ašarų.

Pasiilgsiu ir kitų draugų ir to šeimos jausmo. Tų naktų, kai pakeliui kur nors visi vaikinai eidavo priekyje, savo tobulais  balsais atlikdami Bitlų dainas ar grįžę improvizuodavo gitaromis. Pasiilgsiu maisto gaminimo keturiasdešimčiai žmonių, pasiilgsiu gimtadienių šventimo kone kas savaitę, pasiilgsiu mūsų nuotykių. Visų beprotiškų idėjų, kaip antai išsinešti i kiemą patalus ir visiems drauge nusnausti ant žolės po langais, susiplėšant džinsus lipti ant stogų ar keliasdešimčiai žmonių bėgti iš paskaitų vien tam, kad drauge su visais botanikos sode suvalgyti po porciją ledų.

Ir kad ir kaip kvailai viskas skamba, man tai buvo nuostabus ir įkvepiantis magiškas nuotykis. Žinau, kad grįšiu po metų, ir žinau, kad jie praskries dar greičiau nei šie, bet visgi truputį skauda. Ne, ne truputį. Skauda nežmoniškai, bet laimei, jau tuoj tuoj apkabinsiu geriausią draugę ir mamą, ir truputį palengvės. Liūdesys pamažu pasitrauks, ir liks tik ta didžiulė šiluma širdutėj.

O aš grįžtu pas Jus pasidžiaugti lietuviška vasara.:)