Bohemiškos dienos. Prancūziškai pinti plaukai, raudonas vynas, draugų juokas ir visiškas nejutimas. Per metus priverkėm upes, susigadinom sveikatas - užteko. Liko lygiai mėnuo, kai sėsiu į lėktuvą, ir šiuo metu nerūpi nei ruošimasis namo, nei artėjantys egzaminai. Noriu pabusti ir šypsotis, nusipirkti kavos ir išgerti ją po sakuromis, išsirinkti naujus lūpų dažus su draugėmis ir vakare su visais klaidžioti tol, kol atrasime kažką įkvepiančio, o gal tik tingiai gulėti ant žolės ir klausytis cikadų. Visąlaik rėkte rėkiau, kaip noriu namo, bet dabar, jei tik leidžiu sau pagalvoti apie grįžimą, pajaučiu tą kaltės ir būsimo ilgesio kirminėlį. Užmerkus akis matau save taksi pakeliui į oro uostą: šypsena veide, bet akyse tyliai kaupiasi niekieno nepastebėtos ašaros. Čia iš naujo sukūriau save, užaugau. Tas skausmas, kai kas nors labai blogai, o tu ištisus metus negali apkabinti mamos ir tiesiog išsiverkti, davė vertingų pamokų. Arba suvokimas, kad kartais dirbtinai šypsojantis tarp žmonių jautiesi vienišesnis nei kad būtum nemirtingas. Nenoriu apie tai galvoti. Šie metai buvo nuostabūs. Buvo dienų, kurios buvo juodžiausios mano gyvenime, bet šie metai buvo nuostabūs. Niekada jų nekartočiau. Tų nuostabių metų. Niekada.
Matot, galvoj sumaištis. Nežinau, kaip jaučiuosi, ir noriu numarinti visas mintis ir jausmus ir atsiduoti mažoms pagundoms, tiesiog mėgautis dabartimi ir nieko neklausinėti. Nors ir braukau dienas ant sienos, kada mano lūpos galiausiai lies jo. Kada pabusim nuo saulės spindulių ir dar prieš tingius pusryčius tekini bėgsim į Baltijos bangas. Ir vėl pradedu galvoti apie ilgesį ir imu nuliūsti. Gana. Gyvenk akimirka, paliepiu sau.
Nežinau, ar po Kinijos dar tęsiu blog'ą. Turbūt patys matot mano apatiškumą. Prieš kokius metus kažkaip labai norėjosi visiems tik ir rėkti, kas dedasi aplink mane, turėjau visokių formspringų ir leidausi narstoma po kaulelį. Turbūt išaugau... Įrašai reti ir tai dažniausiai tik nuotraukų. O rašyti čia, kai niekas nebesidomi, nebesilanko ir nekomentuoja, nors ir gera kartais, visgi ne tas pats.
Nežinau, ar tikrai nebegrįšiu, bet ačiū už kelionę. Daug ko mane išmokėt.
Bučiuoju.
Smagu, kad pagaliau jautiesi geriau. Ir būtų dar smagiau, kad nenustotum bloginti, labai įdomu skaityti tavo įrašus ir matyti nuotraukas :)
ReplyDeletenesutinku, kad niekas nesilanko, nesidomi ir nekomentuoja :) man visada labai įdomu Tavo įrašus skaityti, labai gražiai moki rašyti, o ir gyvenimas Tavo pilnas nuotykių atrodo ;) laikykis! kas nenužudo, padaro mus stipresnius :)
ReplyDeletene pirmą kartą sakau, labai jaukiai rašai :}
ReplyDeleteaš irgi nesutinku, kad niekas nesilanko. tikrai lankosi! tai gal nenustok blogint, ką?:) tavo įrašai, kad ir kokie reti bebūtų, labai įkvepia nesėdėt vietoj, o imt ir kažką veikt. tačiau, jei vis tik nuspręsi čia nebegrįžt, ačiū, kad rašei ir dalinaisi viskuo su mumis! man asmeniškai tavo blogas labai padėjo ištvert studijas pastaruosius porą metų, kai jau atrodė, kad 'viskas, nebegaliu, neišmoksiu, per sunku, viską mesiu', tada su ašarom akyse atsidarydavau tavo blogą ir pereidavau per kelis įrašus, paskaitinėdavau, pažiūrinėdavau nuotraukas ir apimdavo toks geras jausmas. nusiramindavau, nusišluostydavau ašaras ir vėl imdavausi knygų, gavusi didelę dozę įkvėpimo nesustot.
ReplyDeleteVat net ir aš užsinorėjau dabar pakomentuoti! Niekada manau nerašiau į tavo blogą jokio komentaro, bet aš niekada nepraleidau nei vieno tavo įrašo. Visada kai parašai kažką naujo aš visada peržiūriu.Nors ir retai rašai, bet tavo įrašai man visada būna laukiami. Nuotraukos tai aplamai užburiančios tavo. Metus leidai laiką kinijoje, tada pamačiau nuotraukas ir iš kitų šalių ar tai regionų, kuriuos aplankei tad galvoju eina sau...viena šalis, kita vat kaip baltai pavydžiu aš šiai panelei!! Nenustok kelti nuotraukų, nes jos tikrai labai laukiamos. Kartais kai skaitau tavo įrašos pasijaučia toks lengvumo pojūtis kai rašai taip vaizdžiai ir gražiai. Nukelia mane mintyse kažkur toli toli kur tuo metu norėčiau būti :) Ir sutinku su neseniai parašytų Erikos komentatu. Kai rašai, jog tau sunku mokytis kažkaip mane pačią tuo metu motyvuoja va reikia pasimokyti. Va ši panelė mokėsi, mokėsi ir išvažiavo net į Kiniją, aš ir užsibrėžiau tikslą dėl mokslų, kad išvažiuočiau į užsienį ir man pavyko. Tu suteikei motyvacijos taip pat :)
ReplyDeleteTikrai labai labai nenorėčiau, kad nustotum rašyti ir kelti nuotraukas. Mane labai dažnai ir aplanko mintis kam tas blogas, niekas neskaito niekam neįdomu, bet poras žmonių pasakė jog nekomentuoja žmonės nes tyngi ir panašiai, bet patikėk mato jie tavo įrašos ir lanko. Nenustok rašyti į blogą ir sėkmės tau :)
Prisidėsiu ir aš. Taip pat niekada nerašiau nei vieno komentaro, bet tavo blog'ą skaitau jau apie metus, o kai tik atradau jį, perskaičiau nuo pat pradžių ir jis iškart tapo mano mėgstamiausiu. Pastaruoju metu turiu nedaug laiko, tad dažnai praleidžiu kitų blog'ų naujus įrašus, bet tavuosius visuomet peržiūriu, jie tiesiog užburia.. Tad, nors ir įrašai reti, būtų labai smagu jeigu tęstum rašymą. Na, o jei nustosi, nes ši veikla nebeteikia tau malonumo, teks gerbti tavo sprendimą. Sėkmės! :)
ReplyDeletesunkumai užgrūdina ir taip, kaip pati sakai - užaugina.
ReplyDeletevisokeriopos sėkmės tau ir gražios vasaros, tikiuosi dar susitiksim čia, tavo blog'o įrašuose. :)
Kaip miela, mergaitės;} žinau, kad dar yra užsukančių, ir labai gera skaityti jūsų žodžius. Tiesiog nebeverda čia gyvenimas, kaip kadaise:) o gal tiesiog pati išsikvėpiau. Pagyvensim pamatysim;*
ReplyDelete