Ačiū, neblogai! :) Pasiilgau čia visko, gal ir pradėsiu rašyt :} Šiuo metu namie, Lietuvėlėj, bet va į UK lėksiu už poros dienų mokslo metų pabaigti.
Jei kartais užplauks sugrįžti, kas labai galima, kaip manot, geriau čia ar kokioj kitoj platformoj? :) kaip ir norisi pokyčių, bet nežinau, kur geriau.
sveika sugrįžus! :)) aš, taipogi kaip Greta, neseniai perskaičiau visus įrašus ir pagalvojau, kad labai pasiilgau :)
(dėl pokyčių - man, asmeniškai, ir čia labai gerai, bet kaip nori, žinoma :) ) (papasakok kaip gyveni! kaip gyvenai visus tuos beveik metus, kai nerašei čia! man tavo blogas visada buvo tokia paspirtis ir didelis įkvėpimo gūsis mokslų atžvilgiu, o, kai iki mokslų pabaigos lieka vos porą mėnesių, vienas toks gūsis labai praverstų :D)
Tie mano metai buvo nei šiokie nei tokie. Apkeliavus Aziją ir jausdamasi be galo vieniša, nekantravau grįžti atgal, pas draugus, į senas gražias vietas, į pažįstamą mielą universitetą.. Ir štai grįžus nusivyliau, net nežinau kodėl, bet jaučiausi vienišesnė nei iki tol. Nemažai žmonių buvo išsibarstę - perstoję kitur, išvykę į year abroad ar šiaip dingę, o tie artimiausi draugai tapo dar atimesni tarpusavyje, kai aš buvau to ratuko išorėje. Tiesiog tas jausmas, kai nesupranti juokelių, kai nepažįsti naujų jų draugų, kai visi vis šneka apie tą ir aną, o tu stovi ir jautiesi tokia svetima. Buvu taip pasiilgus to šeimos jausmo, o grįžus nebesijaučiau 'sava'. Na, bet ko gi norėti, visgi praėjo visi metai. Ilgainiui įsivažiavau, apsipratau, su mergaitėmis vis dar likome be galo artimos, ir tuo džiaugiuosi. Universitete šie metai man turbūt juodžiausi, vieną vakarą tiesiog kūkčiuojau rėkdama, kad viską mesiu, nes pasidarė per daug. Bet po truputį žmogus kapstaisi, ir ranka nebekyla visko nutraukti, kai liko tiek nedaug. Be to, visą tą laiką negalėjau normaliai būti su draugu, tie visi reti pasimatymai ir kas kartą ne ką silpniau širdį daužantys atsisveikinimai būtų buvę perniek. Taip kad paverkiu, nusišluostau ašaras ir sėdu mokytis, nors jau su mažiau užsidegimo. Bet visumoj esu laiminga, iki ausų įsimylėjusi, besidžiaugianti atbundančia gamta ir su nekantrumu laukianti vasaros. Šiandien mums su draugu kaip tik du metai kartu, ir esu labai laiminga, kad dar jam neįkyrėjau :) buvo dienų, kai tiesiog verkiau sėdėdama kampe ant žemės, ir nebežinojau, kas bus. O jis štai nusiperka bilietą ir kitą rytą atskrenda tiesiog stipriai apkabinti, ir pasakyti, kad viską ištversim. Nežinau, kur dabar būčiau, jei būčiau viena, turbūt iškritus iš universiteto dar nepasiekus Kinijos. Bet va, už keleto savaičių baigias mūsų long-distance nesąmonė ir gyvensim kaip žmonės :) Išvis, viskuo džiaugiuosi, kažkaip tik dabar atsigaunu po visko. Rodos noriu piešti, rašyti, fotografuoti, keliauti, šypsotis.. Šokti! Šoku salsą :D Žodžiu, su tuo dvasiniu plengvėjimu atėjo noras ir čia pozityvumu vėl dalintis, jei tik dar skaitytojai neišmirę :)
labai džiugu,kad turi žmogų, kuris padeda viską ištverti! sveikinu su dviem metais kartu!:)
ir ach, neįsivaizduoji kaip man reikėjo šito tavo grįžimo į blogą ir būtent šito komentaro. paskaičiau ir supratau, kad man juk nei per pusę nėra taip blogai. nesimokau galbūt sunkiausios pasauly kalbos, neturiu ištverti širdį daužančių atsisveikinimų, turiu tik paprasčiausią bakalaurinį parašyti (:D). iki šiol ranka nekylo net paprasčiausio jo plano susidaryti, nes bijojau pradėti ir suprasti, kad neparašysiu, per sunku... bet va, sėdau dabar ir po kelių minučių jau turiu tą nelemtą planą ir kažkur smegenų kamputy ima kirbėti mintis, kad gal vis tik parašysiu ir patį bakalaurinį :)) ačiū už įkvėpimą, kurio tikrai labai reikėjo!!
Baik tik, parašysi, dar ir kaip! :) pačiai šiurpas ima pagalvojus apie dissertation kitais metais, tai stengiuos tas mintis vyt šalin ir koncentruotis į vasaros egzaminus, o tai dar tų kitų metų nepasieksiu :D sėkmės darbuose, o jei pasidarys pernelyg nuobodu, man visada malonu sulaukti žinutės ar šiaip paplepėti!;)
Žinai,o tavo įrašai turbūt taip traukia,jog jie yra tiesiog ŽMOGIŠKI! :) Su ašarom,sėkmėm ir nukritimais.. Nėra jau tos pabodusios ,,must have'' kosmetikos nuotraukų ir aprašymų su slapta reklama,ką gali pamatyt kas antram dabartiniam blogg'e, o tiesiog paprastas ir kartu išskirtinis gyvenimas. :) Nenustok rašyt! Linkėjima ir palaikymas iš Lietuvos :)
Random comment time! :D Kai buna liudna - einu skaityt tavo blogo :)) skaitau apie Sheffielda i kuri neseniai pati atsikrausciau, matau pazistamas ir jau mielomis tapusiomis vietas ir taip silta, silta viduj. Liudna, jog neberasai :)
Kaip gyveni tu? :))
ReplyDeleteIr kuriam pasaulio gale esi dabar? :)
ReplyDeleteTaip liūdna kai neberašai :)
Ačiū, neblogai! :) Pasiilgau čia visko, gal ir pradėsiu rašyt :} Šiuo metu namie, Lietuvėlėj, bet va į UK lėksiu už poros dienų mokslo metų pabaigti.
ReplyDeleteJei kartais užplauks sugrįžti, kas labai galima, kaip manot, geriau čia ar kokioj kitoj platformoj? :) kaip ir norisi pokyčių, bet nežinau, kur geriau.
Dar visai nesenai perskaičiau visus senus įrašus ir pagalvojau, kad pasiilgau :) Ir tikrai labai maloniai nustebau, kad grįžti!
ReplyDeletesveika sugrįžus! :))
ReplyDeleteaš, taipogi kaip Greta, neseniai perskaičiau visus įrašus ir pagalvojau, kad labai pasiilgau :)
(dėl pokyčių - man, asmeniškai, ir čia labai gerai, bet kaip nori, žinoma :) )
(papasakok kaip gyveni! kaip gyvenai visus tuos beveik metus, kai nerašei čia! man tavo blogas visada buvo tokia paspirtis ir didelis įkvėpimo gūsis mokslų atžvilgiu, o, kai iki mokslų pabaigos lieka vos porą mėnesių, vienas toks gūsis labai praverstų :D)
Gera tokius žodžius skaityt, ačiū!
ReplyDeleteTie mano metai buvo nei šiokie nei tokie. Apkeliavus Aziją ir jausdamasi be galo vieniša, nekantravau grįžti atgal, pas draugus, į senas gražias vietas, į pažįstamą mielą universitetą.. Ir štai grįžus nusivyliau, net nežinau kodėl, bet jaučiausi vienišesnė nei iki tol. Nemažai žmonių buvo išsibarstę - perstoję kitur, išvykę į year abroad ar šiaip dingę, o tie artimiausi draugai tapo dar atimesni tarpusavyje, kai aš buvau to ratuko išorėje. Tiesiog tas jausmas, kai nesupranti juokelių, kai nepažįsti naujų jų draugų, kai visi vis šneka apie tą ir aną, o tu stovi ir jautiesi tokia svetima. Buvu taip pasiilgus to šeimos jausmo, o grįžus nebesijaučiau 'sava'. Na, bet ko gi norėti, visgi praėjo visi metai. Ilgainiui įsivažiavau, apsipratau, su mergaitėmis vis dar likome be galo artimos, ir tuo džiaugiuosi. Universitete šie metai man turbūt juodžiausi, vieną vakarą tiesiog kūkčiuojau rėkdama, kad viską mesiu, nes pasidarė per daug. Bet po truputį žmogus kapstaisi, ir ranka nebekyla visko nutraukti, kai liko tiek nedaug. Be to, visą tą laiką negalėjau normaliai būti su draugu, tie visi reti pasimatymai ir kas kartą ne ką silpniau širdį daužantys atsisveikinimai būtų buvę perniek. Taip kad paverkiu, nusišluostau ašaras ir sėdu mokytis, nors jau su mažiau užsidegimo. Bet visumoj esu laiminga, iki ausų įsimylėjusi, besidžiaugianti atbundančia gamta ir su nekantrumu laukianti vasaros. Šiandien mums su draugu kaip tik du metai kartu, ir esu labai laiminga, kad dar jam neįkyrėjau :) buvo dienų, kai tiesiog verkiau sėdėdama kampe ant žemės, ir nebežinojau, kas bus. O jis štai nusiperka bilietą ir kitą rytą atskrenda tiesiog stipriai apkabinti, ir pasakyti, kad viską ištversim. Nežinau, kur dabar būčiau, jei būčiau viena, turbūt iškritus iš universiteto dar nepasiekus Kinijos. Bet va, už keleto savaičių baigias mūsų long-distance nesąmonė ir gyvensim kaip žmonės :) Išvis, viskuo džiaugiuosi, kažkaip tik dabar atsigaunu po visko. Rodos noriu piešti, rašyti, fotografuoti, keliauti, šypsotis.. Šokti! Šoku salsą :D Žodžiu, su tuo dvasiniu plengvėjimu atėjo noras ir čia pozityvumu vėl dalintis, jei tik dar skaitytojai neišmirę :)
labai džiugu,kad turi žmogų, kuris padeda viską ištverti! sveikinu su dviem metais kartu!:)
ReplyDeleteir ach, neįsivaizduoji kaip man reikėjo šito tavo grįžimo į blogą ir būtent šito komentaro. paskaičiau ir supratau, kad man juk nei per pusę nėra taip blogai. nesimokau galbūt sunkiausios pasauly kalbos, neturiu ištverti širdį daužančių atsisveikinimų, turiu tik paprasčiausią bakalaurinį parašyti (:D). iki šiol ranka nekylo net paprasčiausio jo plano susidaryti, nes bijojau pradėti ir suprasti, kad neparašysiu, per sunku... bet va, sėdau dabar ir po kelių minučių jau turiu tą nelemtą planą ir kažkur smegenų kamputy ima kirbėti mintis, kad gal vis tik parašysiu ir patį bakalaurinį :)) ačiū už įkvėpimą, kurio tikrai labai reikėjo!!
Baik tik, parašysi, dar ir kaip! :) pačiai šiurpas ima pagalvojus apie dissertation kitais metais, tai stengiuos tas mintis vyt šalin ir koncentruotis į vasaros egzaminus, o tai dar tų kitų metų nepasieksiu :D sėkmės darbuose, o jei pasidarys pernelyg nuobodu, man visada malonu sulaukti žinutės ar šiaip paplepėti!;)
ReplyDeleteNet šypsena veide atsirado pamačius Tavo įrašą:))
ReplyDeleteŽinai,o tavo įrašai turbūt taip traukia,jog jie yra tiesiog ŽMOGIŠKI! :) Su ašarom,sėkmėm ir nukritimais.. Nėra jau tos pabodusios ,,must have'' kosmetikos nuotraukų ir aprašymų su slapta reklama,ką gali pamatyt kas antram dabartiniam blogg'e, o tiesiog paprastas ir kartu išskirtinis gyvenimas. :) Nenustok rašyt! Linkėjima ir palaikymas iš Lietuvos :)
ReplyDeleteTaip, sutinku :)
DeleteIr man smagu pasiskaityti... trūko tavo rašymo :)
Džiugu, kad grįžai! Pasiilgom :)
ReplyDeleteKaip mielaaaa vaje kaip gera grįžt;D ačiū labai;}}
ReplyDeleteRandom comment time! :D Kai buna liudna - einu skaityt tavo blogo :)) skaitau apie Sheffielda i kuri neseniai pati atsikrausciau, matau pazistamas ir jau mielomis tapusiomis vietas ir taip silta, silta viduj. Liudna, jog neberasai :)
ReplyDelete