Šiandien po paskaitos ji sumanė grįžti per parką. Kelias ilgesnis, bet ji labai norėjo toje svaigioje aplinkoje sudėlioti mintis ir vakarykščius prisiminimus: lotynų ritmus, šypsenas, aštuoniasdešimtųjų hitus, nevaržomą juoką, blykstes ir vidinę šilumą, kurią jautė būdama su tais žmonėmis. Ji suprato, kad kai kurie iš pažįstamų nebėra tiesiog pažįstami. Jie tapo draugais, tikrais draugais, kurie tavimi rūpinasi, linksmina, kai atrodai liūdna, palaiko už rankos, kai baisu ar apkabina, kai šalta. Šią šiltą šiltą mintį apsupo kavos kvapas, ir ji pamatė iš šalia esančio Starbucks išeinančius įsimylėjelius, negalinčius atplėšti akių nuo vienas kito, pensininkes drauges, kikenančias iš šmaikštaus baristos, tėtį su mergyte ant pečių... Visi jie neskubėdami judėjo į parką, visi tokie laimingi ir kažkokie pakylėti. Ji nusišypsojo pati sau, nes suprato, kad šiandien ji yra viena iš tų, kurie moka džiaugtis paprastais dalykais.
Juk reikia tiek nedaug.
Žinai,būtų faina sulaukt įrašo apie tai ką veiki,mokais UK. apie žmones,vakarėlius,dienas,kavą ir beleką. Tieisog įnešk gaivos į Lietuvą ;)
ReplyDeleteM.
Galbūt kada nors:) nėra įkvėpimo ir laiko tokiam įrašui dabar, bet ateity visai norėčiau tokį parašyt:)
ReplyDeleteaha, man irgi butu idomu.
ReplyDelete