maceo parker - let's get it on

Nepaisant dar nesibaigusių egzaminų, stalas nukrautas ne konspektais, o šviežiais mėlynių keksiukais. Mintyse skamba Kernagio dainos, ir viena paskui kitą sukasi paprastutės, laimės kupinos mintys, kaip antai kokį nagų laką išsirinkti rytojui. 

Šiandien gaminau rytojaus pietus. Dviems. Pagaliau dviems. Ryt baigiasi mano 2,5 metų draugystė skaičiuojant, kiek dienų turim kartu iki kol vienas iš mūsų vėl išvažiuos. Rytoj savo meilę apkabinsiu stipriai stipriai, ir pasakysiu - išgyvenom. Baigta. :) Įsikraustom kartu į mūsų senutėlį Viktorijos laikų ir labai jau angliško tipo namą, kurį pavertėm tokiu jaukiu jaukiu, ir džiaugiamės vasara. Pasistatę molbertą sodelyje tapome, nešamės gitaras į laukus ir dainuojam iki saulėlydžio, tada išsitraukiam vyną ir kalbam apie gyvenimą. Važiuojam dviračiais prie jūros, iškylaujam draugų laive, arba tingiai vartomės lovoj ir vieną po kito žiūrim filmus su braškėmis ir kava. Planuojam ateitį, raukomės, rūpinamės, liūdim, guodžiam, tada vėl šypsomės ir rašom dainas. Apsikabinam dvi jo kates ir sode skaitom knygas. Gaminam paeiliui tai mano, tai jo šeimoms, ir kasdien bandom bent po vieną naują receptą. Paskui bėgiojam žydinčiuose parkuose. Arba spontaniškai sėdam į traukinį ir nuvažiuojam į dar neaplankytą miestą. Renkamės naują patalynę su dinozauriukais, ir persodinam numylėtas gėles. 

Laukiu tokių mažų ir nereikšmingų dalykų taip stipriai, kad nieko labiau dar nelaukiau gyvenime. Net kiti metai su disertacija ir šaltiniais kinų kalba nebegąsdina, nes žinau, kad po sunkios dienos galėsiu krist į Jo glėbį ir pagaliau nusišypsot.

Po velnių, tie metai buvo sunkiausi, bet tuo pačiu ir laimingiausi mano gyvenime. Ir jau rytoj, JAU RYTOJ jie baigsis ir mudu susikabinsim ir šį kartą jau nebepaleisim...

elbow - the birds

solid air

Trečiadienio paryčiais besimerkiančiomis akimis pėdinau lėktuvo link. Buvo šešios ryto, o aš susivėlusi, nemiegojusi ir irzli. Įlipau viena paskutinių, mat labai nemėgstu grūstis su besistumdančia minia, kai žinau, kad vis tiek visi gaus po vietą. Kokio velnio?! Klestelėjau priekyje, išsitraukiau grotuvą su John Mayer ir užsimerkiau. Nenoriu nieko įžeisti, ir žinau, kad tikrai nereikia skirstyti visuomenės į stereotipus, bet labai nemėgstu skrydžių iš Lietuvos į Angliją ir atgal. Didžioji dalis sėdinčiųjų - pasipūtę emigrantai, išdidžiai išsitraukę savo naujausius iPhone ir Rolex, įtartinai blizgančius pigumu. Trejetą valandų tenka klausytis pokalbių, koks šlamštas Lietuvoj, kaip gauni skatikus ir net kavinėj pavalgyt negali, mat pinigų gaila. O čia, matai, padirbę fabrikuos visi turtuoliais patampa - ne tik turtuoliais, bet dar ir inteligentais, mat tie likę Lietuvoj nelabai gudrūs, jei pasilieka išdidžiai dirbti gimtojoj šaly, kad ir už mažiau. Tokie pokalbiai mane labai erzina, tad visad stengiuos kuo garsiau klausytis muzikos ar snausti. Ir štai, po gal dvidešimties minučių pramerkus akis, pradėjau dairytis aplink, ir vienas vienutėlis žmogus praskaidrino mano rytą. Greta manęs, kitoje eilėje sėdėjo jaunutė mergina, pagal viską sprendžiant - studentė, kaip ir aš. Be auksų, be makiažų (atrodo, kas gi tepliotųsi šeštą ryto? bet visos moterys aplink mane buvo su dirbtinėmis blakstienomis, mėlynais akių šešėliais ar skaudžiai raudonais lūpdažiais), ir išvis, tokia paprasta ir kažkuo miela. Ir būtumėt matę mano veidą, kai ji iš kuprinės išsitraukė knygą. Seną seną, suklijuota lipnia juosta nugarėle, pageltusiais lapais ir kaina, užrašyta dar kapeikomis. Zalytis Janis, Meilės vardu. Visi aplink žiūrėjo į ją kaip į ateivį, vieni nustebę, kiti, rankose laikantys savo planšetinius kompiuterius ar bent išmaniuosius telefonus, kone su užuojauta ir pašaipia šypsena. O man, bliamba, buvo taip gražu. Šiaip nesu nei labai sentimentali, nei ką, bet mergaitė tame lėktuve su sena lietuviška knyga buvo gražiausias dalykas tą dieną.

good morning, world!

and i will love the skies i'm under

Žmogiukai, pasiilgau jūsų. Kaip gyvenat? :}