elbow - the birds

solid air

Trečiadienio paryčiais besimerkiančiomis akimis pėdinau lėktuvo link. Buvo šešios ryto, o aš susivėlusi, nemiegojusi ir irzli. Įlipau viena paskutinių, mat labai nemėgstu grūstis su besistumdančia minia, kai žinau, kad vis tiek visi gaus po vietą. Kokio velnio?! Klestelėjau priekyje, išsitraukiau grotuvą su John Mayer ir užsimerkiau. Nenoriu nieko įžeisti, ir žinau, kad tikrai nereikia skirstyti visuomenės į stereotipus, bet labai nemėgstu skrydžių iš Lietuvos į Angliją ir atgal. Didžioji dalis sėdinčiųjų - pasipūtę emigrantai, išdidžiai išsitraukę savo naujausius iPhone ir Rolex, įtartinai blizgančius pigumu. Trejetą valandų tenka klausytis pokalbių, koks šlamštas Lietuvoj, kaip gauni skatikus ir net kavinėj pavalgyt negali, mat pinigų gaila. O čia, matai, padirbę fabrikuos visi turtuoliais patampa - ne tik turtuoliais, bet dar ir inteligentais, mat tie likę Lietuvoj nelabai gudrūs, jei pasilieka išdidžiai dirbti gimtojoj šaly, kad ir už mažiau. Tokie pokalbiai mane labai erzina, tad visad stengiuos kuo garsiau klausytis muzikos ar snausti. Ir štai, po gal dvidešimties minučių pramerkus akis, pradėjau dairytis aplink, ir vienas vienutėlis žmogus praskaidrino mano rytą. Greta manęs, kitoje eilėje sėdėjo jaunutė mergina, pagal viską sprendžiant - studentė, kaip ir aš. Be auksų, be makiažų (atrodo, kas gi tepliotųsi šeštą ryto? bet visos moterys aplink mane buvo su dirbtinėmis blakstienomis, mėlynais akių šešėliais ar skaudžiai raudonais lūpdažiais), ir išvis, tokia paprasta ir kažkuo miela. Ir būtumėt matę mano veidą, kai ji iš kuprinės išsitraukė knygą. Seną seną, suklijuota lipnia juosta nugarėle, pageltusiais lapais ir kaina, užrašyta dar kapeikomis. Zalytis Janis, Meilės vardu. Visi aplink žiūrėjo į ją kaip į ateivį, vieni nustebę, kiti, rankose laikantys savo planšetinius kompiuterius ar bent išmaniuosius telefonus, kone su užuojauta ir pašaipia šypsena. O man, bliamba, buvo taip gražu. Šiaip nesu nei labai sentimentali, nei ką, bet mergaitė tame lėktuve su sena lietuviška knyga buvo gražiausias dalykas tą dieną.

good morning, world!

and i will love the skies i'm under

Žmogiukai, pasiilgau jūsų. Kaip gyvenat? :}

Jack White - Love Is Blindness

Bohemiškos dienos. Prancūziškai pinti plaukai, raudonas vynas, draugų juokas ir visiškas nejutimas. Per metus priverkėm upes, susigadinom sveikatas - užteko. Liko lygiai mėnuo, kai sėsiu į lėktuvą, ir šiuo metu nerūpi nei ruošimasis namo, nei artėjantys egzaminai. Noriu pabusti ir šypsotis, nusipirkti kavos ir išgerti ją po sakuromis, išsirinkti naujus lūpų dažus su draugėmis ir vakare su visais klaidžioti tol, kol atrasime kažką įkvepiančio, o gal tik tingiai gulėti ant žolės ir klausytis cikadų. Visąlaik rėkte rėkiau, kaip noriu namo, bet dabar, jei tik leidžiu sau pagalvoti apie grįžimą, pajaučiu tą kaltės ir būsimo ilgesio kirminėlį. Užmerkus akis matau save taksi pakeliui į oro uostą: šypsena veide, bet akyse tyliai kaupiasi niekieno nepastebėtos ašaros. Čia iš naujo sukūriau save, užaugau. Tas skausmas, kai kas nors labai blogai, o tu ištisus metus negali apkabinti mamos ir tiesiog išsiverkti, davė vertingų pamokų. Arba suvokimas, kad kartais dirbtinai šypsojantis tarp žmonių jautiesi vienišesnis nei kad būtum nemirtingas. Nenoriu apie tai galvoti. Šie metai buvo nuostabūs. Buvo dienų, kurios buvo juodžiausios mano gyvenime, bet šie metai buvo nuostabūs. Niekada jų nekartočiau. Tų nuostabių metų. Niekada.

Matot, galvoj sumaištis. Nežinau, kaip jaučiuosi, ir noriu numarinti visas mintis ir jausmus ir atsiduoti mažoms pagundoms, tiesiog mėgautis dabartimi ir nieko neklausinėti. Nors ir braukau dienas ant sienos, kada mano lūpos galiausiai lies jo. Kada pabusim nuo saulės spindulių ir dar prieš tingius pusryčius tekini bėgsim į Baltijos bangas. Ir vėl pradedu galvoti apie ilgesį ir imu nuliūsti. Gana. Gyvenk akimirka, paliepiu sau.

Nežinau, ar po Kinijos dar tęsiu blog'ą. Turbūt patys matot mano apatiškumą. Prieš kokius metus kažkaip labai norėjosi visiems tik ir rėkti, kas dedasi aplink mane, turėjau visokių formspringų ir leidausi narstoma po kaulelį. Turbūt išaugau... Įrašai reti ir tai dažniausiai tik nuotraukų. O rašyti čia, kai niekas nebesidomi, nebesilanko ir nekomentuoja, nors ir gera kartais, visgi ne tas pats.

Nežinau, ar tikrai nebegrįšiu, bet ačiū už kelionę. Daug ko mane išmokėt. 

Bučiuoju.

Of Monsters And Men - Mountain Sound