4/09/2015

meet Josie!


Hi! My name is Josie. I fell through the ventilation shaft into Tom and Greta's horrible basement, where I hibernated through winter! I haven't seen the sunlight since October, it's time for me to join my friends!

Tom and Greta said they know the perfect place for me, can't wait!! COME ON GUYS!
 
 Whoa, I missed nature so much!!! This is exciting!

Let's have a short break. I haven't moved in many months! But where are you taking me?

Hi, animal friends! I'm going on an adventure!!!

Wait, wait, I want to pose by the pretty flowers. You know my angles, right? And make sure I don't look fat.

GUYS ARE WE THERE YET????

Oh my goodness! How did you know?

 Do I hear the river?

Thanks, guys! It looks great!

Yup, I'm definitely going to love it here. Feels like home!

 BYEE! Thanks for the adventure!

*good luck, Josephine, we grew to really like you!*

















4/07/2015

summer in my hair

Slowly getting back into lomography! Getting better at using my little friend, this is a last year's shot when I was still taming the focus and the shutter speed. But I totally fell in love with the double exposure... Can't wait to take it on more adventures!!

4/02/2015

spring break

Sometimes all you need is to get away, even if it's just for a day. I was so fed up with my dissertation, uni workload, job and just EVERYTHING that I felt I was going mad. But my boyfriend kidnapped me for a daybreak at two of his favourite places - Whitby and Scarborough. Wandering around and eating ice-cream on the beach was just what I needed before coming back to reality!

fake it til you make it

Returning to blogging seems impossibly hard, and yet I'm here. I have to admit, I forced myself to come back. But for over a year now, I've been fighting depression. I've learned to live with it, but these past months have been getting darker and darker. I used to be positive and my face always had a warm smile on - my creativity kept me going, and so many things were inspiring to me.

But something flipped in my brain and enabled self-hate. During the darkest breakdowns I can't control my mind, and after a while when I stop crying I sometimes notice I've been clawing my skin to the point where I draw blood. I have no memory of that and it disgusts me - I feel ashamed and hide the scars from everyone, which makes me isolate myself and push people away. I've been very lonely lately, which at first was my choice, and later I noticed that simply no one was around.

Why all this? I don't know. It just came. Maybe it's the fear of the future, of graduating and again losing my identity. Everyone around me is applying for jobs, going to interviews and spreading joy over their success. Me... I have no clue what I want to do. Where I want to go. And while I know it's natural, it's also very scary and it eats me alive. I felt like a failure, and eventually everything I used to love stopped bringing me joy. Draw? Why? I can't even do it properly. It never used to matter... People brought up how I should take pictures again, because it used to make me happy. But I saw no point. I'm not a professional photographer, nor I want to be, and I will gain absolutely nothing from snapping a photo of a pretty street. So why would I. I've been pessimistic, sad, negative and destructive. And I want to change it before it takes control over me.

I used to have excuses. I need to wait for spring, everything seems better in spring. I need to move out so I finally can own a pet and after a long day can come back to a lovely kitten. I'll be so much better once the stress of exams is over. One replaced the other, and now I know I need to start changing myself because nothing around me will do it for me. So I'm here :) Hi. I will write again, even if forcibly at the beginning, I do believe later I will be eager to share thoughts again. And be happy. And I will take pictures to put on here, even though now I see no point in it. Just because. And I'll find time to doodle. And I'll exercise. And I'll be me again. The one you used to know so well :)

Welcome back, and apologies for such a dark start.

Still yours,

Greta.

6/08/2014

maceo parker - let's get it on


Nepaisant dar nesibaigusių egzaminų, stalas nukrautas ne konspektais, o šviežiais mėlynių keksiukais. Mintyse skamba Kernagio dainos, ir viena paskui kitą sukasi paprastutės, laimės kupinos mintys, kaip antai kokį nagų laką išsirinkti rytojui. 

Šiandien gaminau rytojaus pietus. Dviems. Pagaliau dviems. Ryt baigiasi mano 2,5 metų draugystė skaičiuojant, kiek dienų turim kartu iki kol vienas iš mūsų vėl išvažiuos. Rytoj savo meilę apkabinsiu stipriai stipriai, ir pasakysiu - išgyvenom. Baigta. :) Įsikraustom kartu į mūsų senutėlį Viktorijos laikų ir labai jau angliško tipo namą, kurį pavertėm tokiu jaukiu jaukiu, ir džiaugiamės vasara. Pasistatę molbertą sodelyje tapome, nešamės gitaras į laukus ir dainuojam iki saulėlydžio, tada išsitraukiam vyną ir kalbam apie gyvenimą. Važiuojam dviračiais prie jūros, iškylaujam draugų laive, arba tingiai vartomės lovoj ir vieną po kito žiūrim filmus su braškėmis ir kava. Planuojam ateitį, raukomės, rūpinamės, liūdim, guodžiam, tada vėl šypsomės ir rašom dainas. Apsikabinam dvi jo kates ir sode skaitom knygas. Gaminam paeiliui tai mano, tai jo šeimoms, ir kasdien bandom bent po vieną naują receptą. Paskui bėgiojam žydinčiuose parkuose. Arba spontaniškai sėdam į traukinį ir nuvažiuojam į dar neaplankytą miestą. Renkamės naują patalynę su dinozauriukais, ir persodinam numylėtas gėles. 

Laukiu tokių mažų ir nereikšmingų dalykų taip stipriai, kad nieko labiau dar nelaukiau gyvenime. Net kiti metai su disertacija ir šaltiniais kinų kalba nebegąsdina, nes žinau, kad po sunkios dienos galėsiu krist į Jo glėbį ir pagaliau nusišypsot.

Po velnių, tie metai buvo sunkiausi, bet tuo pačiu ir laimingiausi mano gyvenime. Ir jau rytoj, JAU RYTOJ jie baigsis ir mudu susikabinsim ir šį kartą jau nebepaleisim...

5/02/2014

solid air

Trečiadienio paryčiais besimerkiančiomis akimis pėdinau lėktuvo link. Buvo šešios ryto, o aš susivėlusi, nemiegojusi ir irzli. Įlipau viena paskutinių, mat labai nemėgstu grūstis su besistumdančia minia, kai žinau, kad vis tiek visi gaus po vietą. Kokio velnio?! Klestelėjau priekyje, išsitraukiau grotuvą su John Mayer ir užsimerkiau. Nenoriu nieko įžeisti, ir žinau, kad tikrai nereikia skirstyti visuomenės į stereotipus, bet labai nemėgstu skrydžių iš Lietuvos į Angliją ir atgal. Didžioji dalis sėdinčiųjų - pasipūtę emigrantai, išdidžiai išsitraukę savo naujausius iPhone ir Rolex, įtartinai blizgančius pigumu. Trejetą valandų tenka klausytis pokalbių, koks šlamštas Lietuvoj, kaip gauni skatikus ir net kavinėj pavalgyt negali, mat pinigų gaila. O čia, matai, padirbę fabrikuos visi turtuoliais patampa - ne tik turtuoliais, bet dar ir inteligentais, mat tie likę Lietuvoj nelabai gudrūs, jei pasilieka išdidžiai dirbti gimtojoj šaly, kad ir už mažiau. Tokie pokalbiai mane labai erzina, tad visad stengiuos kuo garsiau klausytis muzikos ar snausti. Ir štai, po gal dvidešimties minučių pramerkus akis, pradėjau dairytis aplink, ir vienas vienutėlis žmogus praskaidrino mano rytą. Greta manęs, kitoje eilėje sėdėjo jaunutė mergina, pagal viską sprendžiant - studentė, kaip ir aš. Be auksų, be makiažų (atrodo, kas gi tepliotųsi šeštą ryto? bet visos moterys aplink mane buvo su dirbtinėmis blakstienomis, mėlynais akių šešėliais ar skaudžiai raudonais lūpdažiais), ir išvis, tokia paprasta ir kažkuo miela. Ir būtumėt matę mano veidą, kai ji iš kuprinės išsitraukė knygą. Seną seną, suklijuota lipnia juosta nugarėle, pageltusiais lapais ir kaina, užrašyta dar kapeikomis. Zalytis Janis, Meilės vardu. Visi aplink žiūrėjo į ją kaip į ateivį, vieni nustebę, kiti, rankose laikantys savo planšetinius kompiuterius ar bent išmaniuosius telefonus, kone su užuojauta ir pašaipia šypsena. O man, bliamba, buvo taip gražu. Šiaip nesu nei labai sentimentali, nei ką, bet mergaitė tame lėktuve su sena lietuviška knyga buvo gražiausias dalykas tą dieną.

4/24/2014

and i will love the skies i'm under

Žmogiukai, pasiilgau jūsų. Kaip gyvenat? :}

5/25/2013

Jack White - Love Is Blindness


Bohemiškos dienos. Prancūziškai pinti plaukai, raudonas vynas, draugų juokas ir visiškas nejutimas. Per metus priverkėm upes, susigadinom sveikatas - užteko. Liko lygiai mėnuo, kai sėsiu į lėktuvą, ir šiuo metu nerūpi nei ruošimasis namo, nei artėjantys egzaminai. Noriu pabusti ir šypsotis, nusipirkti kavos ir išgerti ją po sakuromis, išsirinkti naujus lūpų dažus su draugėmis ir vakare su visais klaidžioti tol, kol atrasime kažką įkvepiančio, o gal tik tingiai gulėti ant žolės ir klausytis cikadų. Visąlaik rėkte rėkiau, kaip noriu namo, bet dabar, jei tik leidžiu sau pagalvoti apie grįžimą, pajaučiu tą kaltės ir būsimo ilgesio kirminėlį. Užmerkus akis matau save taksi pakeliui į oro uostą: šypsena veide, bet akyse tyliai kaupiasi niekieno nepastebėtos ašaros. Čia iš naujo sukūriau save, užaugau. Tas skausmas, kai kas nors labai blogai, o tu ištisus metus negali apkabinti mamos ir tiesiog išsiverkti, davė vertingų pamokų. Arba suvokimas, kad kartais dirbtinai šypsojantis tarp žmonių jautiesi vienišesnis nei kad būtum nemirtingas. Nenoriu apie tai galvoti. Šie metai buvo nuostabūs. Buvo dienų, kurios buvo juodžiausios mano gyvenime, bet šie metai buvo nuostabūs. Niekada jų nekartočiau. Tų nuostabių metų. Niekada.

Matot, galvoj sumaištis. Nežinau, kaip jaučiuosi, ir noriu numarinti visas mintis ir jausmus ir atsiduoti mažoms pagundoms, tiesiog mėgautis dabartimi ir nieko neklausinėti. Nors ir braukau dienas ant sienos, kada mano lūpos galiausiai lies jo. Kada pabusim nuo saulės spindulių ir dar prieš tingius pusryčius tekini bėgsim į Baltijos bangas. Ir vėl pradedu galvoti apie ilgesį ir imu nuliūsti. Gana. Gyvenk akimirka, paliepiu sau.

Nežinau, ar po Kinijos dar tęsiu blog'ą. Turbūt patys matot mano apatiškumą. Prieš kokius metus kažkaip labai norėjosi visiems tik ir rėkti, kas dedasi aplink mane, turėjau visokių formspringų ir leidausi narstoma po kaulelį. Turbūt išaugau... Įrašai reti ir tai dažniausiai tik nuotraukų. O rašyti čia, kai niekas nebesidomi, nebesilanko ir nekomentuoja, nors ir gera kartais, visgi ne tas pats.

Nežinau, ar tikrai nebegrįšiu, bet ačiū už kelionę. Daug ko mane išmokėt. 

Bučiuoju.