6/20/2012

T.V. Carpio - I Want to Hold Your Hand

Vakar širdutė dužo į tūkstančius mažų gabalėlių, kurių, atrodo, niekuomet visų nebesurinksiu. Pasakiau sudie likusiems draugams, savo mergaitėms, savo berniukui, savo namams, savo miestui... Jaučiuosi lyg palikusi save ten, visą savo sielą, visas mintis, jausmus... Grįžau tokia tuščia tuščia, lyg apleistas ant smėlio gulintis kiautas, kuriame kadaise kažkas gyveno. Nežinau, ar esu kada stipriau verkusi, ar esu kada buvusi labiau išsekusi. Taip, nuostabu pagaliau pamatyti išsiilgtus veidus, įkelti koją į tą senąjį gyvenimą ir prisiminti, kaip viskas buvo iki tol. Žinau, kad pamažėle į jį įsivažiuosiu ir apsiprasiu, bet taip pat žinau, kad ne iš karto. Tas mažytis skaičiukas ant riešo ar prie apyrankės tvirtai prisegtas graviruotas gitaros plektras vis primena, kad praėję metai nebuvo tiesiog nuostabus sapnas, jie tarsi šaukte šaukia, kokia turiu būti dėkinga už viską, ką patyriau.

Pasiilgsiu Jo. Tų kavos skonio lūpų, tvirtų rankų, didžiausio jo megztinio ant mano pečių ir saksofono lopšinių. Pirštų tarp mano plaukų, pusryčių į lovą ir bučinių į kaktą. Slampinėjimo po namus jo marškinėliuose, skaitymo parke susiraičius jo glėby ir vakarienių gaminimo gurkšnojant vyną ir klausantis džiazo. Rytinės barzdos, švelniai dreskiančios mano kaklą ir tų rytų, kai jis išjungdavo žadintuvą ir vietoj jo pradėdavo tylutėliai groti gitara, kad dar prieš pramerkdama akis pradėčiau šypsotis. Netikėtų pakštelėjimų į skruostą, einant gatve, ir pakuždomis į ausį ištartų 'morning, lovely'. Nuoširdumo akyse, kai bučiuodamas iškeldavo mane į orą sakydamas 'I missed you', nesvarbu, kad matė vakar. Jo skintų lauko gėlių ant mano stalo ir bučinių lietuje.

Pasiilgsiu ilgų sėdėjimų starbuckse su panelėm, kalbant apie politiką ir knygas, apie aukštakulnius ir keliones, apie vaikinus ir muziką. Pasiilgsiu mūsų karštų keksiukų pusryčiams, salotų pietums parke ir to dieviškai skanaus mūsų firminio ispaniškojo patiekalo vakarienei, kuriam taip ir nesugalvojom pavadinimo. Filmų naktų ir rytinių bėgiojimų, daug juoko ir trupučio ašarų, vakarų prieš einant out, kai visa gerkle dainuodavom Mr. Brightside gurkšnodamos vyną ar mojitus. Šypsenų, patiriant vis ką nors naujo, ir bandomo sulaikyti juoko, policijos pareigūnams duodant paskaitą už grožėjimąsi miestu tam neleistinose vietose. Visų mažų ritualų, tradicijų ir nerašytų taisyklių, kurias turėjom ir kurių šventai laikėmės. Kelionių po Angliją ar nuotykių Italijoje. Visų gėdingų mažų momentų, iš kurių juokdavomės iki ašarų.

Pasiilgsiu ir kitų draugų ir to šeimos jausmo. Tų naktų, kai pakeliui kur nors visi vaikinai eidavo priekyje, savo tobulais  balsais atlikdami Bitlų dainas ar grįžę improvizuodavo gitaromis. Pasiilgsiu maisto gaminimo keturiasdešimčiai žmonių, pasiilgsiu gimtadienių šventimo kone kas savaitę, pasiilgsiu mūsų nuotykių. Visų beprotiškų idėjų, kaip antai išsinešti i kiemą patalus ir visiems drauge nusnausti ant žolės po langais, susiplėšant džinsus lipti ant stogų ar keliasdešimčiai žmonių bėgti iš paskaitų vien tam, kad drauge su visais botanikos sode suvalgyti po porciją ledų.

Ir kad ir kaip kvailai viskas skamba, man tai buvo nuostabus ir įkvepiantis magiškas nuotykis. Žinau, kad grįšiu po metų, ir žinau, kad jie praskries dar greičiau nei šie, bet visgi truputį skauda. Ne, ne truputį. Skauda nežmoniškai, bet laimei, jau tuoj tuoj apkabinsiu geriausią draugę ir mamą, ir truputį palengvės. Liūdesys pamažu pasitrauks, ir liks tik ta didžiulė šiluma širdutėj.

O aš grįžtu pas Jus pasidžiaugti lietuviška vasara.:)

6/16/2012

full English

I had such a lovely morning today! We all (20? 30?) decided to have breakfast together, and not some simple breakfast, but full English!:) There were like 10 meals altogether and everything was incredibly delicious. Uh and so filling! I think we had enough food for the whole day. We collected a couple of quids from everyone to pay for the food (a bit more than needed, actually) so that there would be some money left for the charity, we decided to give it to the Children's Hospital. I can't describe how nice it felt, having the Charity Brunch with everyone, cooking, eating and even cleaning up. Like this one big family for the very last time:)

6/13/2012

Fleet Foxes - Tiger Mountain Peasant Song

Tomis valandomis, kai nereikia ko nors apkabinti paskutinį kartą, kai šiaip ne taip sulaikom ašaras ir apsimetam stipriais, einam lauk po mažą truputuką pažinti dar nematytų gatvelių, pastatų ir rajonų. Tolyn ir tolyn, kokio visgi dydžio miestas ir kiek mažai laiko! Prieš kelias dienas nuklydom į nerealų rajoną, pasijaučiau lyg pasakoj: aukštos senos akmeninės tvoros, atskiriančios medžius ir upelius nuo siaurų grįstų gatvelių, tobulai prižiūrėtos senovinės mansardos, plotai žalių laukų su gražiausiomis dar nematytomis gėlėmis, upė, palei kurią einant galima rasti net krioklių, ištisi kilometrai parkų, ir viskas taip be proto gražu! Visai kaip iš knygų apie septniasdešimtųjų vasaras užmiesčiuose. Tik orai nedžiugina, dangus tarsi liūdi su visais. Kad ir kiek nuotykių patiriam, šypsotis darosi vis sunkiau ir sunkiau... Beveik norisi kuo greičiau grįžti ir pagreitinti kančias.

Nežinau, kaip išgyvensiu be visko: be mergaičių, be namų, be meilės, be tos visiškos laisvės... Keistas jausmas, kai esi laimingas, bet žinai, kad tuoj tuoj labai skaudės.

6/05/2012

Mountains O' Things

Tą naktį į jos duris kažkas tyliai tyliai pabeldė. Ji nemiegojo, negalėjo nė pagalvoti apie miegą. Atidarius duris už jų pasirodė kambariokės veidas, iki skausmo mylima jos šypsena, kuri šįkart buvo liūdna. Nereikėjo žodžių, kad abi suprastų, kaip kita jaučiasi, nebūtų reikėję ir tų ašarų, jei tik kas jas galėtų valdyti. Sėdėjo jos ant žemės, klausydamosis Tracy Chapman, ir abi galvojo apie tą paskutinį "sudie". Apie viską, kas nutiko, ir viską, kas dar turėjo nutikti; kas buvo planuose, bet kam taip ir neliko laiko... Apie praeitį ir klaidas, apie ateitį ir jausmus. Apie tai, kaip iš tiesų baisu yra pamilti, bet kvaila nuo to bėgti, apie tai, kaip vis daugiau juoko dabar atneš vis daugiau ašarų ateity. Užgesus paskutinei žvakei jau buvo šviesu, ašaros nudžiūvusios, bet rankos vis dar tvirtai tvirtai sukabintos.

Kad ir kokia liūdna, ji buvo laiminga; keistai, melancholiškai ir šiek tiek skaudžiai laiminga.