one night only - say you don't want it

Koks gražus, saulėtas, tingus, bet tuo pačiu produktyvus pirmadienis! Šiandien turėjau pirmąjį susitikimą su tarptautinės sveikatos apsaugos specialistų atstovais dėl mano metų Kinijoje. Iki šiol viskas atrodė lyg graži graži svajonė, kažkoks tolimas sapnas... Iki pirmojo dūrio, kai pagaliau supratau, kad viskas vyksta iš tikrųjų. Šiandien tyrimams daviau tiek kraujo, su kiek turbūt išgyventų stambaus sudėjimo vaikas, o už kankynę sumokėjau tokią sumą, kad būčiau nuskridusi į Paryžių savaitgaliui. Ir tai tik pradžia. Ir vis dėlto gera; gera po truputį suvokti, kad gal viskas iš tiesų rimta. Nors kiekvieną kartą pagalvojus, kad kitais metais turėsiu palikti visus draugus ir išvažiuoti į tą tolimą, svetimą kraštą visiems metams, ima kauptis ašaros. Bet juk grįšiu. Nė nepastebėjau, kaip greit prabėgo visas laikas čia. 

Viena iš mano mergaičių ryte mane palydėjo, kad nenualpčiau (esu labai dėkinga, nes išėjus galva sukosi taip, kad teko prisėsti). Tada pamažėle nuklydom į miestą, nusiaubėm kosmetikos parduotuves ('let's make a SPA day!'), grįžusios pavalgėm, tada nuėjom į universitetą truputį padirbėti... Beveik užmigom, tad grįžom pasnausti, nusipelnėm. Ir vietoj to aš rašau Jums, haha. Bet už viską labiausiai laukiu vakaro, kai atsiversim jau primirštą užrašų knygelę su mūsų to-do list, ir imsimės dar neįvykdytų punktų. Juk liko keturios trumpos savaitėlės iki Velykų atostogų, o po jų grįžus tiek pat laiko ruošimės egzaminams. Ir viskas, baigta su mūsų pirmais metais čia. Kažkurią naktį sėdėjom ant žemės koridoriuj tarp mūsų kambarių durų ir visos tyliai pasižadėjom, kad iš likusio laiko išspausim viską. Daugiau pirmų kartų, daugiau nuotykių, daugiau visko. Nes jei ne dabar, tai niekada. 

Žinot, turiu nuojautą, kad šis pavasaris bus geriausias mano gyvenime. Tiesą sakant, tepraėjo 5 jo dienos, o jau dabar galiu pasakyti, kad niekada nebuvau laimingesnė.

;*