Šiandien pirmas oficialus mano vasaros rytas, kai pagaliau galiu rašyti lovoje su kavos puodeliu. Nors kartą galėsiu mėgautis gyvenimu be sąžinės graužaties, kad turėčiau mokytis - negaliu nė apsakyti, kaip gera vakar buvo susirangtyti su draugais parke į vieną didelę krūvą, kad visi kur minkštai atremtų galvas ar nugaras, ir skaityti. Arba vidiniame kiemelyje su visais drybsoti ant žolės iki tol, kol žvaigždes pagaliau uždengė debesys. Arba su juo eiti į ilgą ilgą pasivaikščiojimą, ir laikrodį palikti namie. Ir nors viduje vis norisi verkti, kad visa tai reiškia pabaigos pradžią, pasistengsiu tą liūdesį nukišti kur giliau į kampą ir neišleisti jo kiek galima ilgiau. Dar niekad nemačiau nuoširdesnių šypsenų visų veiduose. Dabar tebūnam nedidelėje grupelėje, kurioje vis keičiasi žmonės, vieni išeina mokytis, kiti pareina iš egzamino, bet tuoj kyla ruoštis kitam. Neužilgo visi bus jau baigę, ir net neįmanoma būtų nusakyti, kiek mes visko priplanavę, kiek mūsų galvose sukasi tobulų pievų leisti naktis, neatrastų vietų klaidžioti pavakariais, neįveiktų stogų pasitikti saulę...
Sėkmės užbaigiant darbus, katinėliai! Vasara jau tuoj tuoj;*
No comments :
Post a Comment