Tą naktį į jos duris kažkas tyliai tyliai pabeldė. Ji nemiegojo, negalėjo nė pagalvoti apie miegą. Atidarius duris už jų pasirodė kambariokės veidas, iki skausmo mylima jos šypsena, kuri šįkart buvo liūdna. Nereikėjo žodžių, kad abi suprastų, kaip kita jaučiasi, nebūtų reikėję ir tų ašarų, jei tik kas jas galėtų valdyti. Sėdėjo jos ant žemės, klausydamosis Tracy Chapman, ir abi galvojo apie tą paskutinį "sudie". Apie viską, kas nutiko, ir viską, kas dar turėjo nutikti; kas buvo planuose, bet kam taip ir neliko laiko... Apie praeitį ir klaidas, apie ateitį ir jausmus. Apie tai, kaip iš tiesų baisu yra pamilti, bet kvaila nuo to bėgti, apie tai, kaip vis daugiau juoko dabar atneš vis daugiau ašarų ateity. Užgesus paskutinei žvakei jau buvo šviesu, ašaros nudžiūvusios, bet rankos vis dar tvirtai tvirtai sukabintos.
Kad ir kokia liūdna, ji buvo laiminga; keistai, melancholiškai ir šiek tiek skaudžiai laiminga.
Kambarioke isvyksta? :/
ReplyDeletenium tai visos išvykstam;>
ReplyDelete