10/07/2012

wonderwall

Pasiilgau jaukiausių savo naktinių, didžiulių ir šiltų. Ir tų sekmadienių rytų žiemą, kai jaukiai į juos susisupusi, susivėlusiais plaukais ir užmiegotom akim, tylutėliai tipendavau į virtuvę pasidaryti puodelio kavos. Ant medžio grindų į tūkstančius dalelių pasklisdavo auksiniai spinduliai, taip jaukiai priderinti prie baltutėlio sniego už lango ir giedro, mėlynų mėlyniausio dangaus. Kartais sliūkindama pro svetainę pamatydavau, kad ne aš viena tokia ankstyva. Senutėlis, tamsus, nors saulėje kiek rausvas molbertas ir didžiulė drobė, tokia paslaptinga ir daug žadanti. Svaiginantis dažų kvapas, milžiniška medžio paletė, kuri savaime atrodo kaip meno kūrinys, ir tapantis tėtis, su neįskaitoma veido išraiška. Žinau, kad kažkas sukasi jo mintyse, ir jis nekantrauja išsiaiškinti, kas gi tai bus. Rezultatas visada tūkstančius kartų skiriasi nuo pradinės idėjos. Girdžiu tylią muziką jo ausinėse, matau įkvėpimą akyse, ir nejučiomis sulaikau kvėpavimą, nedrįsdama trukdyti. Po kelių akimirkų į mane pakyla jo akys, ir jis su šypsena tiesia antrą teptuką, klausdamas, ar prisijungsiu.

Šią akimirką, rodos, bet ką atiduočiau už galimybę.

1 comment :

  1. labai gražu. grįžau paskaityti dar kartą.:)

    ReplyDelete