1/13/2013

one that came true


Ne kartą svarsčiau, ar įmanoma patirti tą visišką palaimą, tą absoliučią ramybę ir šilumą viduje, kai niekas niekas netrukdo minčių, o kartais ir tų minčių nėra, tik tas nuostabus transas, kai niekas nerūpi, kai žinai, kad niekas nesugadins to momento, nes jis absoliučiai ir dangiškai tobulas. Pastarosios savaitės buvo lyg sapnas, nors sunku ir tuo patikėti, nes gyvenime nesapnavau nieko gražesnio. Dabar kasdieninė realybė atrodo kitokia, nesvarbu, kad šalta, tamsu, šlapia ir šiek tiek vieniša. Po to dangiško nuotykio žinau, kaip arti nuo mūsų ta pasaka, ir nejučia primenu sau, kad toji visiška palaima vis dėlto egzistuoja.

Ir manoji kaip visada susideda iš Akimirkų. Kaip antai po tų nelemtų dvidešimt septynių savaičių ir trįjų dienų pamatyti, kaip nušvinta mylimojo veidas pamačius mane. Pajusti, kaip susirakina mūsų rankos, ir baigiantis kelionei suprasti, kad jos nepasileido ilgiau kaip trims minutėms, nesvarbu, diena tai ar naktis. Ant galinės sėdynės slapčia nuo vairuotojo pirštais ant delnų vienas kitam rašyti ačiū, jis už tai, kad noriu taip ilgai jo laukti, o aš už tai, kad jis tiesiogine prasme perskrido pasaulį, kad mane pamatytų. Prisiminti, ką reiškia kava ir braškės į lovą rytais. Gulėti po palmėmis ir žiūrėti į virš galvos skraidančius pulkus baltų kaip sniegas kakadu. Pastebėjus, kad temperatūra pasiekė keturiasdešimt tris laipsnius karščio, bėgti į vandenyno bangas ir skaidriame vandenyje stebėti medūzas. Vidury negyvenamų laukų naktyje gerti šampaną ir žiūrėti į pietų pusrutulio žvaigždynus. Pakeliui į nacionalinius parkus sustoti pasisvečiuoti pas fermerius, ir būti vaišinamiems blyneliais su ledais ir naminiu džemu. Sulaikius kvapą sustabdyti mašiną, kad porelė kengūrų galėtų kirsti kelią. Kopti į Australijos Alpių viršukalnes ir būti pakeltai ant rankų kaskart sušnarėjus krūmams - 'neatiduosiu tavęs gyvatėms!'. Ilgiausiai žiūrėti į nuostabias vaivorykštes virš krioklių ir suprasti, kad visą tą laiką jis nenusuko žvilgsnio nuo mano akių. Prisiminti, kaip dailiai jo kimus rytinis balsas kužda gitarai. Važiuoti į vietos rančą prisiskinti mėlynių pusryčiams. Minti dviračiais pakrante ir skaičiuoti laivus. Pasistatyti iš patalų fortą ir lietingą rytą skaityti vienas kitam Mažąjį Princą. Vaikčiojant uolomis palei vandenyną netikėtai pamatyti praplaukiančius delfinus. Šypsotis ir juoktis, yra priežastis tam ar ne. Sėdėti ant uolos virš, rodos, viso pasaulio, ir nieko nesakyti, tik jausti vienas kitą šalia ir žinoti, kad laikas tą akimirką sustojo.

Ir visai nesvarbu, kad vėl verkiau dvi paras, kai reikėjo atsisveikinti, ir kad grįžau į tuščią ir niūrų  savo kambarį, amžinai šaltą ir tamsų, ir kad praleisiu jame dar gerus pusę metų - liūdna, vieniša ir izoliuota nuo pasaulio. Nebesvarbu. Prisimenat Ozo šalies burtininką? 'Tereikia labai norėti, pasistengti ir tikėti.' Visą vaikystę kartojau tuos žodžius sau, bet man augant jie kažkur pasimiršo. Dabar vėl pamačiau, kokie jie vis dėlto teisingi, ir pasižadėjau, kad šį kartą jie liks su manimi visam laikui. Juk tik jie ir yra tas auksinis raktelis nuo svajonių!

3 comments :

  1. Viešpatie, kaip pasakiškai gražiai viskas skamba.. Džiaugiuosi, kad ilgam turėsi tokių nuostabių prisiminimų :)

    ReplyDelete
  2. Kokie gražūs ir nuoširdūs žodžiai... :)

    ReplyDelete
  3. kaip gražu, nuoširdu ir pasakiška.

    ReplyDelete