8/01/2012

'But you and I now/ We can be alright/ Just hold on to what you know is true'

Besileidžianti saulė atkakliai veržėsi pro vienintelį  tarpelį traukinio lango užuolaidose, ir nurimo tik padengusi jos petį skaudžiai auksine spalva. Ji riedėjo namo iš dar vieno mažyčio vasaros nuotykio - akys užmerktos, galva atlošta, o lūpų kampučiai nors ir atpalaiduoti, akivaizdžiai matėsi, kad jie nevalingai kilo aukštyn. Ji buvo be proto laiminga, ir pati gerai nežinojo kodėl. Tą akimirką didžiulis ją supantis chaosas atrodė toks paprastas paprastas. Ji jautė, kad istorija kartojasi, ir galvojo apie tą pačią būseną lygiai prieš metus. Na, ne visai tą pačią - su daug daugiau baimės ir nežinomybės, ir galbūt to vaikiško nekantrumo. Dabar ji žinojo, kad jos laukia nuostabūs dalykai, kurių bijoti nereikia. Kad ir kokie jie dideli ir bauginantys, tereikia juos įsileisti į save, leisti jiems save tobulinti, jiems nesipriešinti - juk tik taip ir tampama savimi. Praėję metai ją pakeitė neatpažįstamai, ir ji jau žinojo, kad ateinantys pakeis dar labiau. Tą vakarą traukinyje ji nusprendė to nebijoti - nėra prasmės. Kas bus, tas bus, galų gale tai tiesiog viena didelė investicija į save.

Su tokiomis mintimis ji riedėjo namo, na, į vieną iš tų kelių jaukių vietų, kurias ji vadino namais. Dabar jos širdutė priklausė keliems pasaulio kampeliams, ir staiga ji suprato, kad visai nebebijo atverti ją dar vienam.

4 comments :

  1. kaip graziai parasei! net neabejoju, kad sie metai tau bus dar nuostabesni:)

    ReplyDelete
  2. Koks gražus ir įkvepiantis įrašas. Sėkmės tolimesnėse kelionėse! :)

    ReplyDelete